Neprisimenu visai, nė kiek.
Nežinau, tikrovė tai ar sapnas tik.
Giliai savy jaučiu norą klykt,
bet siaubinga tyla sulaiko.

Dabar man karas baigės jau.
Nubudau, bet šito nematau,
kad tik dalis savęs likau,
vien skausmas egzistuoja.

Sulaikyt kvapą, kad atgulčiau į kapą.
Dieve, meldžiu, pažadink!

Vėl įsčiose - tokia būtų tiesa.
Jaučiu, pompose gyvybė visa,
tik mano ateitį gobia tamsa,
ar bus kada, kad gyvensiu. 

Per vamzdį mane maitina
kaip kokį karinį išradimą.
Gyvybę palaiko vien mašinos,
o patį gyvenimą atkirto.

Sulaikyt kvapą, kad atgulčiau į kapą.
Dieve, meldžiu, pažadink!
Pasaulis išnyko, Vienas likau.
Dieve, padėk sulaikyt kvapą, kad atgulčiau į kapą.
O, meldžiu, Dieve, padėk!

Tamsa – kalėjimas man,
regiu vien
visišką siaubą.
Nei gyvent, 
anei mirt.
Užsidariau – vienutė man kūnas.

Mina atėmė šviesą,
atėmė amą,
atėmė klausą,
ranku nėra,
kojų nėra, 
atėmė sielą,
paliko gyvent pragare.