einaras13

Dabar gan ilgą laiką šios dainos negirdėjau, prieš kelias dienas nusprendžiau atgaivinti nostalgiją. Nors mano 11 metų senumo komentare ir nesimato, tačiau aš nuo pat pradžių turėjau vieną abejonę dėl šitos dainos: 7 minučių daina turi 3 minučių pagrindinę sekciją (Layla) ir 4 minučių užsklandą (Piano Exit), kurios muzikinė tema visai kitokia. Man toks kompozicinis disbalansas, kurį nežinau kaip vertinti. Dažniausiai pasirenku užmerkti tam akis ir vertinti dainą už jos gerąsias savybes. Bet kartais pagalvoju, kad jei daina būtų išskaidyta į dvi atskiras kompozicijas, ji veiktų dar geriau. Visgi ir Layla, ir Piano Exit buvo įrašytos kaip atskiros kompozicijos ir po to sujungtos. 

Bet man ir Layla, ir Piano Exit atskirai labai patinka. Layla gal labiau, visas tas rifas yra genialus, o soluotė gale nuostabi. Skoningą kontrastą turi melodingas priedainis ir fankiškai bliuzinis, vargonu persmelktas posmas. Clapton'as gal nėra mano mėgstamiausias vokalistas, tačiau šiai dainai jo kimus balsas labai tinka. Tad pasilieku ties anksčiau duotu 10 balų įvertinimu.

Nors Dokken man paskutiniu metu, paklausant šio bei to, atrodė kaip viena įdomesnių glam metal eros grupių, tačiau šis albumas yra prėskokas. Džiaugiuosi gitaristo Jon Levin grojimu, jis puikiai užpildo muzikinę erdvę. Nors tokių ryškių solo partijų gitara čia beveik neturi, tačiau pragrojimai tarp eilučių arba kelių taktų intervalai tarp posmų ir priedainių skamba tikrai mėsingai ir metališkai. Tačiau kompoziciškai dainos gan vienodokos, vien gitaros iš savęs jų neišgelbėja. Taip pat neatpažįstu Don Dokken vokalo – skamba suvargusiai, prikimusiai, silpnai. 

Prie man labiau patinkančių dainų labiausiai priartėjo Fugitive, I'll Never Give Up ir Saving Grace. Fugitive turbūt įsimintiniausia, geriausią drive'ą albume turinti daina. I'll Never Give Up galėčiau išskirti kaip vieną iš dviejų albumo baladžių (kita būtų I Remember), kuri turi gan subalansuotą gitarinį skambesį. Soluotė ne per daug besidraskanti, labiau lyriška, tinkanti prie dainos natūros. O ir daina melodija skamba kiek įdomiau. I Remember turi mano skoniui kiek per saldų priedainį, o ir vokaliai mažiau įtikinanti. Saving Grace turi vienus aršesnių rifų albume, jų gitaros tonas švelniai primena Led Zeppelin - Kashmir. Nors melodiškai šios dainos nepavadinčiau ypatinga, tačiau ta ledzepiška skambesio spalva ir metališkumas mane labiausiai patraukia. 

Over The Mountain tiek lyriškai, tiek melodiškai man į kažką baisiai panaši. Atgaminau, kad melodiškai man kiek tais primena Genesis – Land of Confusion (aišku, tik čia ant gitarinių steroidų). O vat lyriškai ką primena, negaliu tiksliai atgaminti. Bet bendrai sudaro derivatyvios, neoriginalios dainos įspūdį. Nebuvau labai sužavėtas ir Santa Fe, nors tai ir labiausiai išsiskiriantis kūrinys albume. Folkrokiškos spalvos akustinis numeris, kurio melodija kelia asociacijų su Uriah Heep - Lady In Black. Tačiau per statiškas ir per mažai įdomus aranžuotės klausimu, nepatraukia ausiai.

Albumą vertinu silpnesniu 7-etu. Tikėjaus kiek įdomesnių kompozicijų ir kažkaip nemotyvuoja paklausyti Dokken ankstesnės kūrybos labiau, o ne tik fragmentus, kuriuos šen bei ten išgirstu.

Galvoju, kadangi man pastaruoju metu neprastai sekasi susidraugauti su 9-ojo dešimtmečio muzikos grupėmis, pabandysiu pasižiūrėt ir į tai, ką šiais laikais daro OMD. Nusivylimas. Man šitas albumas ganėtinai prėskas, daug minimalistinio synthpop. Minimalizmas yra įdomus tada, kai tu sukuri specifinę atmosferą, nuotaiką, suteiki garsui tam tikrą charakteringą, naujovišką spalvą. Bet čia yra standartiniai sintetiniai 80-ųjų garsai, visiškai nieko naujo. Melodiškai dainos irgi gal net kiek per paprastos, kas visiškai įkrenta į new wave kategoriją, bet pasikartosiu, tai skamba mažų mažiausiai atgyvenusiai, o gal ir net ne visai kokybiškai.

Aš tik Bauhaus Staircase laikyčiau viena kažkiek įdomesne daina albume, nes sintezatoriai tikrai daug dirba šioje dainoje, yra gan įdomių, dinamiškų antraplanių sintezo partijų visoje dainos trukmėje. Nors man daina melodiškai dar nėra pakankamai įtraukianti, bet tai pasitarnauja kaip pavyzdys, ko aš tikiuosi iš new wave muzikos aranžavimo klausimu. Galbūt kažko dar tokio esama ir Anthropocene, bet daina per daug ištęsta ir lyrinė idėja tokia iki galo nuvalkiota, kad man daina patiko mažiau... ir kitos dainos patiko vis mažiau ir mažiau, iš kai kurių net sunku kažką pasiimti. Pavyzdžiui, nors perklausiau albumą prieš kelias valandas, jau vargiai ką beatsimenu apie Where We Started arba Kleptocracy. Nuobodokos dainos. Slow Train, atrodytų, turi stipresnių sintezatoriaus tonų, bet daina tokia geležinė, statiška, be nuotaikos, kad jie neįpučia energijos klausytojui. Nors iš konteksto kiek pozityviau išsiskyrė emocinga baladė Veruschka. Albumą uždarančios Evolution of Species ir Healing, sakyčiau, irgi aukščiau vidurkio. Evolution of Species gal kiek panaši į Anthropocene, bet kompaktiškesnė ir gal turinti kiek stipresnę spalvą, sintezatoriai pagaliau skamba nebe negyvai. Healing turi pozityvaus svajingumo, ko nebuvo visame albume. 

Albumą vertinu griežtai: 6 balais. Labai vidutiniškas, neintriguojantis synthpop'o darbas. 

Kažkaip pamiršau įvertinti šį albumą, nors jau kurį laiką esu jį perklausęs skersai išilgai ir susidaręs nuomonę. 

Apie Kamelot aš žinau gan neįprastu būdu: per Ayreon. Ayreon kartais vokaliai talkininkauja dabartinis Kamelot vokalistas Tommy Karevik. Iš jo manieros vien Ayreon muzikoje jaučiasi, kad tai vokalistas, labiau pratęs prie simfoninio ar tai power metalo setting'o. Jaučiasi jo polinkis dainuoti atvirai ir melodiškai, ko ir reikia tokiai muzikai, kokią demonstruoja Kamelot. Tai buvau pasiruošęs tokiam albumui kaip šis, nors atviras melodiškas metalas tikrai nėra mano duona. Bet Kamelot tikrai nėra vienintelė mano klausoma grupė, kurį atlieka tokį muzikos stilių, todėl ir neturėjau jokio priešiško nusiteikimo.

Gavosi taip, kad apie pirmą albumo pusę susidariau silpnoką įspūdį, bet mano ausis iškart apsiverčia išgirdus dainą Bloodmoon. Man pirmos šešios dainos yra tiesiog prastas melodingo power/simfoninio metalo skambesio pavyzdys... gal ne tiek prastas, kiek tiesiog iki begalybės nuvalkiotas štampas. Be abejo, kad albumas atsidaro trumpa, greita, ale intrigą keliančia orkestrinės muzikos uvertiūra. The Great Divide – skambus, įsimintinas, bet visiškai vidutinis numeris, kuris turi per daug man skausmą keliančių moduliacijų aukštyn (ne kartą esu išreiškęs neapykantą šitam, labai populiariojoje muzikoje pernaudotam kompoziciniam elementui). Eventide nublanksta prieš The Great Divide, be to, kas ten per keisti vokalai po kiekvieno priedainio? One More Flag In The Ground iš pradžių intriguoja, nes įneša daugiau sunkumos, bet nusivyli vos tik išgirdęs priedainį – tiesiog perdėtai daug spalvos. Opus of The Night nuvilia savo perdėta simfonine pompastika. Na ir Midsummer's Eve tiesiog baisiai neįdomi arija iš kažkokio vaikiško miuziklo. Perdėtai romantiška, seilėtėkis (kaip mano lietuvių kalbos mokytoja pasakytų).  

Ir staiga, kaip iš niekur, stoja bent keturios subalansuotos, nenuvalkiotos, rifingos dainos su puikiu melodijos balansu. Pradedam su Bloodmoon rifų fiesta, po to stoja kiek intensyvesnė, daugiau power metalo manieros turinti NightSky, kurioje orkestriniai elementai neperdėti, skoningi. Mano mėgstamiausia turbūt The Looking Glass – turbūt melodingiausias numeris iš minimos keturiukės, bet turi labai smagų pianino skambesį, bet taip pat labai rifingą posmą ir sinkopuotą bridžą, kuris įneša žiupsnelio progmetalio atspalvio. New Babylon – visa galva aukščiau Opus Of The Night. Simfoninė, trenksminga bombarda, turinti stiprų, įsimintiną rifą. 

Ir norėčiau, kad albumas būtų išlaikęs panašią formą, tačiau dėl jo užsklandos nesu tikras. Nors Willow yra simpatiška baladė, tačiau man jau kiek nepriauga prieš tai buvusių keturių dainų lygio. My Pantheon gal kiek netikėtai sausoka tokiam melodijų kupinam albumui. Na ir Ephemera yra pernelyg romantinio stiliaus, keistai per lengva šiam albumui užsklanda. 

Pompastiško simfoninio power metalo klausytojams galbūt šis albumas patiks, bet aš esu perskeltas perpus, nes vienoje albumo pusėje neišgirdau nieko, kas man būtų įdomu ir nauja šiame stiliuje, o kitoj pusėje išgirdau gerą dozę gerai subalansuotų dainų, kurios artimos širdžiai. Beveik drąsiai rašyčiau 8-etą, bet mano neužtikrintumas dėl pabaigos dar neša abejonių. Visgi parašysiu 8-etą, bet jis silpnas. 

Nesu aktyvus Within Temptation klausytojas ir šitas albumas man tik priminė, kodėl. Nesu atmušamas gotiškai simfoniško sunkaus metalo skambesio, bet labiau to, kaip vienodai tarpusavyje skamba dainos. Man reikėtų įdėti labai daug energijos, kad galėčiau savo sąmonėje pradėti diferencijuoti tarp, tarkim, Cyanide Love ir Shed My Skin. Per visą albumą eina tas pats vidutinio tempo gotiško simfoninio metalo štampas su vidutinės trukmės dainomis, kurios turi standartinę struktūrą. Vienintelis būdas jas diferencijuoti – pagal melodiją. Bet ar tokie keturi akordai, ar anokie keturi akordai, tokiame kontekste nesukuria didelio skirtumo. Galbūt dar galima bandyti skirstyti pagal tai, kiek ryški melodija: t.y. ar daina labiau į melodingą baladę neša, ar melodija nėra esminis elementas ir esmės reikia ieškoti rife ar kitose išraiškose. Bet vėlgi, skirtumai tokie menki, kad mane veda į frustraciją, nors bendrai imant, negalėčiau pasakyti kad kažko skambesio prasme albume nemėgstu. Bet nėra ir to, ką itin mėgčiau. Galbūt arčiausiai mano simpatijų priartėjo Ritual su savo folkloriniais pritariančiaisiais vokalais, smagiu klavišinių hook'u ir griežtu, įžemintu rifu (ypač kur posmuose ryškiau išlenda bosas). Iš melodingesnio spektro galo man labiau į ausį krito Don't Pray For Me – ši daina yra arčiausiai power baladės iš viso albumo (ypač tas pasijaučia antroje pusėje). Nors vėlgi, rifas panašiai sunkus kaip Ritual, skirtumas tarp dviejų spektro galų yra menkas. Dar paminėčiau daugiausiai alternatyvaus metalo nuotaikų atnešančią Entertain You. O įsimintiniausia albumo daina turbūt yra Bleed Out, bet galbūt aš esu biased šiuo klausimu, nes Bleed Out nuolatos sukosi music.lt top40 ir aš ją girdėjau daugiau kartų negu kitas albumo dainas. 

Iš pradžių norėjau albumui duot 8 balus, bet man taip sunku iš jo kažką pasiimti, jo dainos man nenori atskleisti savo veido pilnu grožiu, todėl susilaikysiu ir rašysiu 7-etą su pliusu.

Pusiau Toto albumas, kadangi Toto jau prieš kelerius metus nusprendė nieko neleisti savo vardu dėl besitęsiančių teisinių kovų su a.a. būgnininko Jeff Porcaro žmona dėl, aišku, pinigų... Joseph Williams ir David Paich čia stipriai talkininkauja Lukather'iui ir iš tikrųjų albumas skamba artimai Toto muzikai. Tiesa, aš nesu klausęs kitų Lukather solo darbų, galimai šis albumas skamba tiek pat Lukather'iškai, kiek ir Toto'iškai, jei ne labiau. 

Neilgas, greit praskriejantis pro ausis albumas, neleidžiantis nuobodžiauti. Skambesių paletė, kaip ir galima būtų tikėtis, ne siaura. Tarp skirtingų sunkesnio ir popsiškesnio roko atspalvių įsimaišo bliuzinės (kaip kad All Forevers Must End baladėje) ir džiazinės (kaip lėtūniškoj Take My Love ar kiek aktyvesnėje Burning Bridges) natos. Man patinka sunkūs rifai kiek statiškesniame Not My Kind of People vaidmenyje ar labiau melodiškame kontekste kaip dainoje Far From Over. Someone viena mano mėgstamiausių dainų albume dėl lengvo pickinimo su ne per daug distortintu skambesiu (a la The Edge stiliumi) ir sinkopuotos ritmikos. Skambesio prasme panaši, bet gerokai saugesnė yra When I See You Again – turbūt ją galėtume skelbti ir labiausiai arena rock stiliui artima daina albume. Albumas užsidaro su I'll Never Know, lėtesne daina su gražiu fleita imituojančiu klavišinių garsu ir statiškais gitaros garsais su masyviu echo efektu. 

Man spalvų šiame albume netrūksta. Gal trūksta stipresnių kompozicijų. Tos, kurias paryškinau pastraipoje, man patinka, bet nepateikia kažko naujo ir praeina tiesiog kaip kokybiškos, bet neišverčiančios iš koto roko dainos. Būtų galima panašiai atsiliepti apie visas albumo dainas, nes iš tikrųjų silpnų dainų albume nėra. Nėra tokio vingrumo kaip kokioj Georgy Porgy, taip pat ir nėra tokių įsimintinų hook'ų kaip Hold The Line, t.y. kaip ir panašu į Toto, bet nesilygina su jų klasikine medžiaga. Todėl albumas iš manęs gauna stiprų, bet 8-etą.

Žinot, kaip būna su tais eurovizininkais dažniausiai – jų eurovizines dainas žinai atskirų natų tikslumu, o vat daugiau jų kūryba nepasidomi. Tai mano patirtis su Lordi panaši, nors esu girdėjęs ir daugiau dainų negu Hard Rock Hallelujah. Tiesa, buvau nustebęs sužinojęs, kad tai jų 18-asis studijinis albumas. Pasirodo, jie pandemiją išnaudojo produktyviai ir per ją surinko visą albumų heptalogiją viename boxsete. Tai Screem Writers Guild yra pirmas Lordi albumas po tos maštabiškos heptalogijos. 

Lordi manęs šiuo albumu labai nenustebino, bet ir nenuliūdino. Toks darbas, kuris visiškai atitinka ir neviršija lūkesčių. Lordi toliau išlieka konvencinio hardroko vandenyse, tačiau neatsisako teatralinių elementų ir koncepcijų savo albumuose, o unikaliausias dalykas tai turbūt jų klavišinių hook'ai, kurie yra turbūt mano mėgstamiausia visų albume esančių dainų dalis.

Iš esmės dainos yra siaubo istorijos, tiesa, jos visos yra palaidos, nėra susietos į vieningą koncepciją per se, tačiau yra tokių dainų „jungtukų“, kurios padeda apjungti dainas į vieną kolekciją. Tai savotiška proklamacija prieš albumo turinį – SCG XVIII: Nosferuiz Horrow Show beigi komiškas plot twist'as The SCG Awards. Aš asmeniškai galėčiau apsieiti ir be jų iš muzikinės perspektyvos, bet negali prieštarauti tam, ką Lordi demonstruoja iš komedijinės pusės.  

Kaip ir minėjau, man dainose dažniausiai labiausiai patinkantis elementas yra klavišinių hook'ai, kurie ir man padeda atskirti dažnai vidutinio tempo ir vidutinio sunkumo hardrokines dainas. Ryškus klavišinių vaidmuo man įneša asociacijų su kita šiuo metu aktualia grupe Ghost (tikrai akivaizdžiai Ghost yra įkvėpti Lordi kūrybos). Tiesa, manau, kad Ghost pranoksta savo įkvėpėjus, jų kompozicijose yra daugiau įvairovės ir subtilumo. Dar man primena The Night Flight Orchestra – mažiau žinomą šiuolaikinę grupę, kombinuojančią sunkaus ir poproko elementus. Lordi, Ghost ir The Night Flight Orchestra yra skandinaviškos grupės, kultūriškai verdančios tose pačiose sultyse, todėl manęs nestebina stilistinės sąsajos tarp jų. 

Negaliu pasakyti, kad šiame albume yra puikių dainų, bet turiu tokių, kurios man tiesiog labiau patiko negu kitos ir atrodo skambesnės, ryškesnės, smagiau klausomos. Tai, pavyzdžiui, Unliving Picture Show (labai kabliuojantis priedainis ir vėlgi, klavišai daug ką duoda). Thing In The Cage turi intriguojančią įžangą, kurioje turbūt iš tikrųjų atliekamas gerklinis dainavimas, tiesa, aš visiškai nesu šios vokalo technikos ekspertas, tik girdžiu, kad skamba panašiai į man girdėtą mongolų gerklinį dainavimą. Bet toliau stoja skambi daina su dar vienu geru klavišinių hook'u. Būtent šitoje dainoje aš prisimenu dar vieną skandinavišką asociaciją: Europe megahitą The Final Countdown. Klavišai man remotely primena tą iki skausmo žinomą The Final Countdown klavišų partiją. Taip pat panašiai mėgstu ir trijų dainų seriją Scarecrow (YOU WON'T ESCAPE THE SCARECROW - tiesiog dainuoji kartu), Lycantropical Island (dievinu sinkopuotus rifus, o jei dar geras klavišų pritarimas ir skoningi gitaros pragrojimai posmuose...) ir In The Castle of Dracoolove (ryškūs mušamieji ir pianiną replikuojantis sintezo skambesys man stilistiškai primena Blue Oyster Cult albumo Imaginos skambesį, o aš dievinu Imaginos skambesį). 

Yra ir dainų, kurios pasirodė silpnesnės. Nežinau, ar End Credits vykusiai uždaro albumą, labai antiklimaktinė, tobulai vidutiniškai daina, kurią sunku įsivaizduoti albumo gale. Tuo tarpu Dead Again Jayne įžangą turi... tik tą įžanga yra dvigubai pernelyg pompastiška ir neša į labai klišinę helovyno muziką. Va kad pusę tos pompastikos uždėtum ant End Credits, gal turėtum labiau subalansuotą albumo alfą ir omegą. Vampyro Fang Club, nors ir turi himnišką natūrą (skamba kaip tipiška arena roko daina), tačiau tas priedainis gal net kiek per daug erzinantis. O labiausiai skeptiškas esu dėl The Bride – tiesiog ne Lordi natūrai atlikti balades, ši suskambėjo nuobodokai ir nesubtiliai ir tiek. 

Albumą vertinu neskūpai – 8-etu. Tai yra tipinis vidutiniško albumo įvertinimas man ir šis albumas man kaip tik yra vidutinybės ikona. Bet šita vidutinybė nėra perspaustai erzinanti, todėl nematau preteksto vertinti mažiau.

Pražioplinau Ray Alder solo karjeros startą 2019-ais metais, šoku į jau pajudėjusio traukinio antrą vagoną. Mačiau skepticizmo iš fanų pusės, kad tai neva saugesnė debiutinio albumo versija, kuri mažiau kabina. Lyginti negaliu, bet galiu lyginti su, pavyzdžiui, pastaraisiais Fates Warning darbais. Tai tokiu atveju pastabai galiu pritarti: tai atrodo kaip saugi, ekonominė Fates Warning versija. Su ne prastesniu vokaliniu pasirodymu, bet muzikaliai, kompoziciškai dainoms pritrūksta sprogstamumo kažkokio. Nors yra tikrai gerų dainų, bet jos aukščiausio laiptelio pagal simpatijas nepasiekia. Labiausiai prie viršūnės man priartėjo My Oblivion – turi mėsingą rifą, efektingą gitaros soluotę, o ir melodinis dėmuo nėra silpnas. This Hollow Shell turi vieną patraukliausių melodijų albume (ypač priedainyje). Man patiko Keep Wandering lėtai melancholiškas melodingumas, kuris po puikios gitaros solo yra pastiprinimas puikiomis gitaros linijomis. Na, dar norėčiau geru žodžiu paminėti Those Words I Bled – man labai patinka dviejų gitarų sinergija toje dainoje. Ji nėra per sunki, bet gitaros ten dirba iš peties. 

Tačiau kitos dainos pablanksta. Aš nežinau, ar aš daug išsinešiau iš albumą uždarančios 8 minučių Changes – tai nėra bloga daina, ji tiesiog nublanksta. Passengers turi gan keistą užsklandą, nors vėlgi, daina tikrai nebloga. Ar aš ją atsimenu praėjus pusdieniui nuo paskutinės jos perklausos? Na, nelabai. Melodiškai nuobodžiausia ir silpniausia man pasirodė Silence The Enemy. 

Albumui rašau 8 balus ir ne daugiau. Nors buvau truputį griežtokas paskutinio Fates Warning albumo Long Day, Good Night adresu ir jį dešimtbalėje vertinau panašiai, tačiau dabar reflektuodamas galvoju, kad jis vis tik dar buvo visa galva aukščiau, nors irgi kiek kentėjo nuo didelio įspūdžio nesukeliančių dainų kiekio.

Man ši versija yra definitive Mirror Images versija. Nesu didelis pH7 studijinės interpretacijos fanas. Melodiškai daina imponuoja, bet ne su riebiu sintezatoriumi, greitesniu tempu ir perdėtai falsetiškais vokalais. Šita versija daug santūresnė, lėtesnė ir dėl to sentimentalesnė, geriau prasiskleidžia visas melodijos grožis. Smuikas ir saksas veda puikų duetą pirmame plane. Mirror Images savo šita maniera papuošia šiaip jau labai agresyvų albumą Vital. Anksčiau per daug nekreipiau dėmesio į ją, bet dabar man ji labai tinka Vital albumo kontekste. 10 balų.

Beveik neredaguotas tekstas iš mano facebook paskyros

Štai ir tas labiausiai lauktas mano muzikos pirkinys pasiekė namus. Tai Van der Graaf Generator – Vital. Įrašytas ir pirmą kartą išleistas 1978 m., tačiau čia – 2024-ųjų šviežiausias remaster'is, kuris buvo išleistas prieš dvi savaites.

Tai yra a) turbūt mėgstamiausias mano koncertinis įrašas; b) viena didesnių priežasčių, kodėl Van der Graaf Generator yra mano mėgstamiausia grupė. Nors ditirambus apie Vital esu skaldęs ne kartą, tačiau dar kartą kiek įmanoma trumpai apie tai, kodėl taip yra.

Šis albumas yra unikalios grupės istorijoje epochos – VdG epochos 1977-1978 m. – produktas. 1976-1977 m. sandūroje grupės įprastas sąstatas su vargonais, saksofonu ir būgnais subyrėjo. Grupės lyderis Peter'is Hammill'is visiškai reinvent'ino visą grupės idėją, sutrumpino jos pavadinimą išmesdamas žodį "Generator", o vargonininką ir saksofonistą pakeitė smuikininkas, bosistas ir ilgainiui violončelistas, kuris kartais pragrodavo sintezatoriumi. Pats Hammill'is beveik visiškai išstūmė elektrinį pianiną ir klavesiną iš savo repertuaro beigi juos pakeitė elektrine gitara.

Toks sąstato pakeitimas lėmė visiškai naują požiūrį tiek į naujas, tiek į senas kompozicijas. Vargonų ir saksofono melodingą eleganciją pakeitė šiurkščios gitaros, agresyvus boso garsas ir šaižoki smuiko bei violončelės pragrojimai. Hammill'is jau savo solo kūryba prisidėjo prie panko iškilimo Britanijoje (jei ne tiesiogiai, tai bent jau įkvėpdamas tikruosius pankus), o VdG Vital albume yra pilna realizacija, kas nutinka, kai ant progresyvios muzikos užneši agresyvaus pankiškumo šleifą.

Drastiškai pokyčiai nutiko ne tik skambesyje, bet senosios kompozicijos visiškai kitaip peraranžuotos ir perkonstruotos, dažnai Vital albume galime rasti fragmentus iš kelių skirtingų dainų sulietus į visiškai naują siuitą. Iki šiol nerandu muzikos istorijoje koncertinių albumų, kur būtų tokiu laipsniu išardomos ir rekonstruojamos senos kompozicijos specialiai koncertiniam pasirodymui. Ir man čia yra didžioji albumo sėkmė, aš ir noriu, kad koncerte būtų naujoviškai, unikaliai pažiūrėta į tai, ką jau išgirstame studijiniuose įrašuose.

Prie šito albumo unikalumo prisideda ir netikėtai nepavykęs įrašymo ir prodiusavimo procesas: buvęs grupės saksofonistas buvo pakviestas prisijungti prie koncerto, kuris virto Vital albumu, tačiau dėl įrašymo įrangos klaidos visiškai neįsirašė saksofono garso takelis. Saksofono garsas buvo rekonstruotas iš kitiems instrumentams skirtų takelių, o juose saksofonas, aišku, girdimas gan nežymiai, nes mikrofonai stovėjo toli nuo saksofono. Todėl albumas turi labai unikalų, išbalansuotą garsą, kur ypač riebiai girdime bosą, ženkliai girdime gitarą ir styginius, bet saksofono – labai nedaug. Boso garsas šiame įraše toks agresyvus, kad rauna per stogą kiekvienoje dainoje. Silpnesnės širdies klausytojui tai gali būti too much.

Nepaisant to, kad albumas greitai tapo komerciškai sėkmingiausiu grupės darbu, grupė dėl finansinių problemų (kaip jie teigia) išsiskirstė ir kitą kartą atsikūrė tik 2005 metais, po 27 metų, vėl su vargonais ir saksofonu sąstate. Todėl VdG era ir Vital albumas yra trumpas ir visiškai kitoniškas epizodas.

Mano albumo favoritai:

1. albumą atidaranti Ship of Fools, kuri sunkesniuose momentuose visiškai kala panko stiliumi, bet instrumentinėje sekcijoje, kaip tarpusavyje draugauja smuikas ir violončelė, beveik išgirsti XX amžiaus pirmos pusės / vidurio akademinę muziką.

2. Last Frame interpretacija visiška psichodelika.

3. A Plague of Lighthouse Keepers / Sleepwalkers siuita, sulipdyta iš dviejų puikiausių senesnių VdGG dainų fragmentų.

4. Pioneers over c – absoliučiai taškanti kitos senos VdGG dainos interpretacija, kuri man tikrai patinka labiau už originalą.

5. Door – ši daina niekada nebuvo išleista studijinio albumo sudėtyje, bet šiame įraše bosas daužo su tokia jėga, kad beveik norisi implikuoti, kad VdG dar prisidėjo ir prie grunge atsiradimo, kuris normaliai vystytis pradėjo tik kokiais 1985-ais. Smuikas taip pat laukinis, o violončelę instrumentinėje sekcijoje pakeičia visiškai neįprastas Van der Graaf'ų muzikai sintezatorius.

Jau baiginėju šio albumo perklausą ir remaster'is skamba tikrai labai gerai. Door sintezo partija man rods originaliame masteryje taip ryškiai neskambėjo, labiau nei ankstesnėse perklausose pavyksta pagauti žavingus būgnininko Evanso fill'us, o ir kiti pavieniai elementai skamba ryškiai teigiama prasme. Nerealus klausinys penktadienio vakarui po sunkios savaitės

Ačiū už pasiūlymą, bet ne. Ir tai, kad porą kartų į metus papildau savo blog'ą, dar nepadaro manęs geru blog'o rašytoju.

Dėkui už paaiškinimą, nes rusiškai neskaitau. Bet man vis tiek neskanu atrodo, kai antraštė yra "muzika padeda taikai", o turinys yra krūva nuorodų į rusišką muziką. Susidaro įspūdis, jog tas rusiškas naratyvas yra propaguojamas ir teisinamas. Bet aš nematau ko čia teisinti ir reklamuoti. 

Feist, reikia pripažinti, yra intriguojanti atlikėja. Galbūt tai, ką ji atlieka, nėra mano mėgstamiausias žanras, bet ji turi unikalią realizaciją, besirandančia kažkur trikampyje tarp indie, folko ir pop muzikos. Šis albumas tikrai gan ramus ir tykus, galbūt net kiek pristygstantis Feist karts nuo karto būdingų ekstravagantiškų elementų. Įžanginė daina In Lightning bene intensyviausia albume ir, manyčiau, užduoda kiek klaidingą toną albumui. Nors turbūt išlieka mano mėgstamiausia daina albume dėl savo kruopščios produkcijos ir tų smagių elektroninių aranžuotės sluoksnių. Dar Feist pasidrasko Borrow Trouble dainoje, kuri stoja elektrišku rifu, bent jau savo tonu primenančiu Bowie'o Heroes. Instrumentinėje sekcijoje kompozicija dar labiau nuvažiuoja į lankas su saksofono improvizacija ir po to rėksmingu, desperatišku Feist vokalu. Nors Borrow Trouble man ir nėra pati žavingiausia daina, tačiau būtent tokios ekspresijos norėjosi daugiau albume.

Dabar folkinių baladžių procentas kiek per didelis, kad jos dažnai rizikuoja būti neprisimintos. Štai albumą uždarančių Calling all The Gods ir Song For Sad Friends turbūt niekada neprisiminsiu. Nors štai pavyzdžiui Martyr Moves turi gan švelnią ir įsimintiną, fleitos lydimą melodiją. Ir ši daina turi atmosferiškai iš konteksto išsiskiriantį bridžą, todėl ji – viena mėgstamiausių albume. Man patiko kiek disonuojantys akordai Love Who We Are Meant To melodijoje, kurie taip pat padidina dainos efektą ir įsimenamumą. The Redwing įsimintinesnė kitu būdu - būdama tiesiog labai jau romantiško ir trapaus skambesio. I Took All Of My Rings Off turi keistoko stygų tampimo (kartais net nebesuprantu, ar ten ant elektrinės, ar ant boso, ar išvis ant smuiko atliekama), praskiesto klavišiniais – irgi kažkaip įsipaišo neblogai į albumą.

Bet va net ir tiek įsimintinų dainų man neužtenka. Jau paminėjau dvi paskutines dainas, bet taip pat neatsiminsiu (tiksliau, jau nebeatsimenu) Forever Before, Hiding Out In The Open, Of Womankind... kažkur apie pusė dainų prasiskiedžia ir to buvo galima išvengti įdedant, kaip jau ir minėjau, kiek daugiau energijos arba nekonvencinių aranžuotės pasirinkimų į kitas dainas. O ir kadangi stipresnės albumo dainos nesudarė labai didelio svorio, nedrįstu šio albumo vertinti daugiau nei stipriu 7-etu.

Kas čia vyksta? 

10-ojo dešimtmečio alternatyvaus pop inspiruotas numeris. Jame girdžiu truputį Alanis Morissette, Jewel ar tai PJ Harvey, bet su žiupsneliu Madonnos. Įdomus garsų koliažas. Beje, ar man vaidenasi, bet man tiek iš leksikos, tiek iš balso atrodo, kad spoken word'o dalyje ten kalba Nijolė Oželytė?

9 balai, patiko.

Kaip ir daugelis į djent pakraipą linkusių progmetalių albumų, man šis irgi užtruko, kol suvirškinau. Periphery mano ausims visuomet meta iššūkį, su IV tikrai nemenkai konfliktavau ir taip iki galo to albumo nesupratau. Bet V, kuris turi labai jau  saviironišką poantraštę "Djent Is Not A Genre", man yra kiek įvairesnis ir dėl to lengvesnis ausims darbas. Nors bendras vardiklis tarp bene visų dainų vis tiek yra sunkūs, žematoniai rifai, tačiau daugeliu atveju jie neskamba prėskai ir yra paįvairinami skaniomis aranžuotės detalėmis arba bent jau eina kartu su įsimintina melodija. Vienintelė juoda avis šitame albume yra Silhouette – joje gitaras pakeičia sintezuoti garsai ir tai labiau yra elektroninė baladė negu metalas. Kartkartėmis metališkos grupės mėgsta tokius pavienius išėjimus iš komforto zonos, bet man Periphery atveju tai nepasiteisina – skamba kiek nenatūraliai ir perprodiusuotai. Todėl Silhouette laikyčiau silpniausia daina albume.

Ne visai mane žavi dainos, kur rifai skamba tiek masyviai, kad negirdžiu aiškios melodijos. Everything Is Fine! ir Zagreus man yra būtent tokios, pernelyg sunkios ir melodijos stokojančios dainos. 

Visos likusios dainos vienaip ar kitaip man įdomios. Atropos turi visai solidų balansą tarp sunkių rifų ir melodingesnių momentų, daug motyvų turinti sėkmingai išvystyta daina. Apie Dracul Gras galėčiau pasakyti tuos pačius žodžius, tik mane Dracul Gras labiau poliarizuoja – man pagrindinė muzikinė tema šioje dainoje yra tarp stipriausių momentų albume, tačiau vėlgi išlenda tas keistas atmosferiškai elektroniškas pabandymas suformuoti daugiau nei 2 min trukmės užsklanda, kuri tai dainai labai netinka. Ji būtų daug geresnė, jei pasibaigtų prieš 10 minučių ribą su tais finaliniais aštriais rifais. 

Mano mėgstamiausios dainos albume yra Wildfire ir Dying Star. Dying Star turi tiesiog įsimintiniausią, geriausią į ausis įgulantį rifą, kuris nepernelyg pompastiškai lydi dainos melodiją, dėl kurios ši kompozicija ir pakankamai įsimintiną priedainį turi. Wildfire kiek avantiūriškesnis kūrinėlis: man patinka jėga, su kuria šis kūrinys (ir visas albumas) stoja, bet ji yra neperdozuota ir ją puikiai komplementina kiek nuosaikesnis, bet didingai skambantis priedainis. Prie dainos jėgos smarkiai prisideda metalcore'inis vokalo atlikimo stilius, kuris man, kaip nepernelyg metalcore fanui, čia skamba tiesiog puikiai. Visgi ties 4:20 stojantis džiazovas fragmentas su pianinu ir vėliau saksu mane visiškai nuperka, pati smagiausia muzikinė atkarpa albume. Norėjau daugiau kažko tokio ir kitose kompozicijose, bet pasigedau. 

Bendrai esu albumą linkęs vertinti stipriu 8-etu. Tikrai vienas įdomesnių sunkesnio progmetalio pakraipos albumų 2023-iaisiais.

Man patinka šitas koveris. Jis truputį nuima gazą nuo originalo, įneša daugiau melancholiškos sentimentikos, pasiūlo kiek kitokį kampą dainos tekstui, nes Stingo tekstas tokią alternatyvą pasiūlo. Jei The Police dainą atlieka susifokusavę į "aš vienišas, bet yra milijonai tokių pat vienišių ir, laimei, aš toks ne vienintelis", tai Machine Head muzikaliai labiau spinduliuoja "aš vienišas, ir, DEJA, yra daugiau tokių vienišų". Pikta Machine Head rifų ir Flynn vokalinė estetika tai minčiai išreikšti sudaro labai gerą terpę, todėl ir koverio pasirinkimas vykęs. Aišku, aš mieliau renkuosi originalą, bet šis koveris yra vertingas. Ir, kaip bet kada kalbėdamas apie koverius mėgstu pabrėžti, šis koveris neatkartoja originalo, o jį savaip interpretuoja. Tai ir yra svarbiausia geram koveriui!

Pats tu klykianti boba...  Robb Flynn yra baritonas (ir tai, sakyčiau, prie žemesnių baritonų). Tai aš nežinau iš kur šitoj vietoj atsiranda žodis "boba"? 

Labai drąsi tema ir labai drąsūs teiginiai. Tikrai sutinku dėl nemažos dalies lietuviškos estrados, kurioje dažnu atveju perdainuojamos ne savo kurtos, o iš kokių vakarų nuknistos estradinės dainos. Tas ypač galioja viso KĮŽ žvaigždyno (Radži, Ruslano etc.) atveju. Taip pat labai sutinku dėl Keistuolių teatro, visa jo koncepcija yra viena didžiausių nesąmonių ir jie į vogtas dainas savo kvailus tekstus teįdėdavo ir tiek. Tiesa, net ir lietuviškos muzikos scenoje yra pasiekiama riba, kuomet jau nebegaliu sutikti, kad visi čia paminėti yra chalturščikai. Niekad Džordanos Butkutės nepavadinčiau chaltūra, jos repertuare yra nuoširdžios kūrybos ir jis savo laiku buvo tiesiog popkultūros ikona. Nežinau, ar taip pat prie chaltūros galėčiau priskirti Neriją. Nu bet tarkim Balių, nepaisant jų įtakos popkultūrai, jau užsiiminėjo tikrai pakankamai kičine kūryba.

Dėl užsieninių atlikėjų, priskirtų chaltūrai, būčiau linkęs dažniau nesutikti nei sutikti. Sutinku dėl Kenny G, nors nesu aktyviai jo klausęs, bet man viskas, ką jis atlieka, skamba kaip specialiai masėms suprimityvinta saksofono muzika. Claydermano kūryba manęs irgi niekada nežavėjo, bet aš išvis per mažai apie ją žinau, kad galėčiau komentuoti. Dalinai sutinku dėl Bonnie Tyler, dalis jos dainų yra perdėtai sentimentalios ir dėl to nekvepia tikrumu. Tačiau toliau jau man darosi sunku sutikti. O labiausiai nesutinku dėl Rod Stewart, Joe Cocker, Marilyn Manson, Rammstein. C'mon, puikias karjeras padarę nuostabūs kūrėjai. Gal ne patys geriausi kūrėjai, lyginant su tais, kuriuos tamsta priskyrėte "kūrėjams", bet toli gražu ne chaltūrščikai. 

Naujas papildymas: šįkart visus nukaliau iš Cherry Red Records internetinės parduotuvės, šitas muzikos leidėjas leidžia daug mano mėgstamiausių grupių įrašus, todėl prasinešiau neblogai. Atėjo 8 leidiniai, dar vienas turėtų būti pakeliui, nes jis tik vakar buvo oficialiai išleistas, tai kol kas palieku paslaptyje jį.

1. The Alan Parsons Project – The Turn Of A Friendly Card (progressive / pop rock, 1980). Tai Blu-Ray diskas, kurį sudaro 5.1 Surround naujas miksas, originalus stereo miksas ir papildomi vaizdo įrašai (daugiausiai atskirų dainų promo klipai). Kadangi neturiu jokio APP įrašo, tai šitą iškart nugriebiau. Ypač kai turi galimybę gauti dvi skirtingas versijas, prie kurių prisilietęs toks meistras kaip Alanas Parsonsas. Vienas mano mėgstamiausių grupės, įnešusios progroko spalvos į pop muzikos sceną, įrašų. 

2. Arthur Brown's Kingdom Come – Eternal Messenger: An Anthology 1970-1973 (progressive / psychedelic rock). Turbūt totalinė Kingdom Come antologija (box-set'as), kurio turinys atrodo štai šitaip:

Turime nuostabų krucifikuoto Arthur Brown plakatą (kadras, spėju, pagautas antrajame Glastonburyje 1971-aisiais, nes esu matęs vaizdinės medžiagos iš jo). Toliau esančiose dviejuose stulpeliuose, einant iš viršaus į apačią, yra: apystoris bukletas, visi trys studijiniai albumai: Galactic Zoo Dossier (1971), Kingdom Come (arba „pusmėnulis ir žvaigždė“, 1972), Journey (1973); taip pat bandomasis studijinis albumas Jam (įrašytas 1970, pirmą kartą išleistas 1974) bei At The BBC – gyvų įrašų iš 1971-1972 rinktinė. 

Norėjau paimti vieną savo mėgstamiausių visų laikų albumų Journey (ateiviško skambesio, inovatyvus progroko albumas, kuris yra pirmasis albumas, kuriame būgnininką pilnai pakeičia būgnų mašina). Visgi užmačiau šitą antologiją ir nusprendžiau nušauti visą Kingdom Come diskografiją vienu ypu, nes mėgstu visus tris albumus, gal tik pusmėnulį ir žvaigždę kiek mažiau. Be to, labai intriguoja At The BBC, nes aš abejoju, ar interneto platybėse esu girdėjęs bent vieną kažkurį iš ten esančių įrašų, Kingdom Come live'ų medžiagos yra didžiulė stoka. Iš esmės turbūt tik to minėto Glastonburio atkarpas teesu YouTube matęs.

3. Gnidrolog – Lady Lake (1972, progressive rock). Kvapą gniaužiantis mažai žinomos progroko grupės darbas. Platus skambesio spektras: nuo švelnių baladinių momentų kaip Same Dreams iki beveik hardrokiško pjaustymo kaip Social Embarrassment, bet su dideliu melodiniu dėmeniu. Dvi stambiaplanės kompozicijos I Could Never Be A Soldier ir ypač titulinė Lady Lake yra nuostabios. 

4. National Health – Of Queues And Cures (1978, progressive / jazz rock, Canterbury scene). Mano go-to Kenterberio scenos albumas. Džiazinė, nepastovi, eklektiška muzika, virtuozinis grojimas. Squarer For Maud iki šiol šiurpina mane tuom, kas toje kompozicijoje vyksta. 

5. Chris Squire – Fish Out Of Water (1975, progressive rock). Labai pamilau šį albumą per paskutinius metus ar porą. Dabar net jį esu linkęs vadinti mėgstamiausiu Yes albumu. Taip, jis man ne prastesnis už Close To The Edge ar Relayer ar Going For The One, tos pačios svorio kategorijos albumas. Man labai patinka dar riebesnis nei įprastai boso tonas, ne toks komplikuotas požiūris į kompoziciją (nors albumą, kuriame yra Safe (Canon Song), vadinti mažiau komplikuotu, yra tiesiog isteriška. bet toks kontekstas) ir ypač patinka džiaziniai atspalviai, kuriuos ypač įneša Brufordo būgnavimo stilius. 

6. Jefferson Airplane – Long John Silver (1972) ir Thirty Seconds Over Winterland (1973, psychedelic rock). Man labai patinka vėlyvoji grupės era, paskutiniame jų studijiniame albume (neskaitant 1989-ųjų atsikūrimo) Long John Silver girdžiu daug brandesnį požiūrį į kompoziciją, kartais net balansuojantį ant progroko ribos, o smuiko inkorporavimas buvo labai sėkmingas. O jį sekusiame live'e Thirty Seconds Over Winterland yra vienos mano mėgstamiausių visų laikų gyvos tam tikrų kūrinių interpretacijos. Twilight Double Leader skamba be galo riebiai (apskritai boso tonas šiame albume yra žudikiškas). Bet mano didžioji meilė yra albumą atidaranti Have You Seen The Saucers? versija. Keturios minutės totalinės magijos. Pasak last.fm, ši daina yra mano klausomiausia daina (šiuo metu anketoje užregistruotos 92 perklausos). Tai dabar dar suksiu grotuve ir turėsiu krūvą neapskaitytų perklausų.

7. Seventh Wave – Things to Come (1974, progressive / psychedelic rock). Be galo seniai klausiau šio albumo, turūbt 10 metų atgal. Daug daugiau pažįstu grupės antrąjį albumą Psi-fi (skaityti žemiau), bet nusprendžiau nusipirkti abu albumus, taip Seventh Wave tapo antraja grupe, kurios visą diskografiją dabar turiu. Bus proga prisiminti, kaip skamba, nors turiu tikrai teigiamas rekolekcijas apie psichodelišką Seventh Wave skambesio natūrą ir man patiko minimizuotos savo trukme kompozicijos šiame albume.

8. Seventh Wave – Psi-fi (1975, progressive / psychedelic / pop rock). Psi-fi tikrai yra muzikos stilių ribas peržengiantis progroko darbas. Atsimenu, jį atradau per singlą Manifestations, kuriame groja mano numylėtas Van der Graaf'ų klavišininkas Hugh Banton'as. Manifestations iki šiol laikau vienu smagiausių trumpų progroko singlų istorijoje (ir net nelabai linkęs klausytis šios dainos ilgesnės versijos, kuri iš tikrųjų yra albumo sudėtyje). Gaila, kad labai nedaug kas yra girdėjęs šią grupę, Seventh Wave turbūt mažiausiai žinomas kolektyvas iš visų šiame komentare paminėtų. Be kita ko, labai dievinu ilgesnes, labiau išplėtotas šio albumo kompozicijas Only A Beginning, Camera Obscura, Star Palace Of The Sombre Warrior. Ypač justi ne tik psichodelikos, bet ir fanko, regio įtakos. Įvairiaspalvis albumas. 

Kalnuotas albumas. Ir tai jau yra geras žodis, nes gana dažnai tokių didelių ir patyrusių scenos grandų nauji albumai būna posausiai. Šis albumas turėjo grėsmę tapti posausiu po pirmų trijų dainų, nes Different Game yra labai kanoniška poproko baladė su trademark'iniu Argent'o vargonu, Rediscover irgi gan lengvas ir neįsimintinas numeris. Gal tik Dropped Reeling & Stupid įnešė truputį daugiau prieskonio. Visgi naują pavarą albume man asmeniškai įjungė Runaway – labai žavinga elektrinio pianino melodija, kartu su Blunstone'o vokalu kurianti džiazovai bliuzinį koloritą. Pridedant puikų Toomey pritarimą elektrine gitara, suskambėjo šviežiai ir intriguojančiai. Ir tie momentai, kur Blunstone'as ir Argent'as dainuoja kartu – labai efektingi. Reikia pagirti abu vokalistus, jie yra puikioj formoj net pasiekę visai didingą amžių. 

You Could Be My Love vėl toks man nuolydis, kiek banaloka pianino baladė, bet Merry-Go-Round vėl pakilimas: toks beveik boogie roko skambus numeriukas. Ir vėl nuolydis su Love You While I Can, man ji niekuom praktiškai nesiskiria nuo You Could Be My Love. Ir tada stoja neabejotinai įdomiausia ir geriausia daina albume – I Want To Fly. Nors ji nėra originaliai sukurta šiam albumui, dar pasirodė 2004-ųjų darbe As Far As I Can See..., bet šįkart ji supaprastinta ir aranžuota styginių kvartetui, kuris, mano nuomone, pagerina dainą. Ir Blunstone'o vokalai dar labiau išjausti ir žavingesni šioje versijoje. 

Albumui einant prie pabaigos sutinkame džiazavotą, Steely Dan persmelktą Got To Move On. Apžvalgoj kažkokioj mačiau nurodymų, kad šiame albume nemažai semiamasi iš klasikinio progroko, bet man atrodo, šiame albume neįtikėtinai nemažai džiazroko atspalvių, o ne progroko. The Sun Will Rise Again albumą užbaigia ramiai, beveik folkroko stiliumi. Švelni, viena labiau pavykusių baladžių šiame albume.

Albumui jau buvau nusiteikęs rašyt 7-etą po to, kaip jis prasidėjo, tačiau eigoje visi tie džiaziniai atspalviai, Merry-Go-Round aktyvus bugis, kamerinis eksperimentas su I Want to Fly man visiškai pasiteisino ir albumas tikrai nusipelno 8 balų. 

Aš nežiūriu Grammy, neįsivaizduoju, bet gal kažkas labiau išmanantis atsakys tamstai į šį klausimą.

Žodis "mizeris" turi kiektais menkinančią konotaciją. Nors gal čia tik man taip atrodo.

Dažnai išsitraukiu Alan Parsons Project į savo playlist'ą. Nors daug pasiekęs kolektyvas, tačiau šiais laikais truputį primirštas ir jis tikrai vertas prisiminimo. 

Tai aš žinau, kas čia per daina, tik bandau suvokti, kodėl jį įtraukta į Right Here, Right Then šalia daugumos įrašų iš Big Beach Boutique II. 

Bandžiau ieškoti informacijos, nes šios dainos nėra nei DVD, nei koncerto setlist'e, bet yra įtraukta į CD compilation versiją. Susidaro įspūdis, jog Talking 'Bout My Baby yra įrašas iš kito koncertinio pasirodymo, įmaišytas į CD versiją. Kaip ir keletas kitų kompozicijų, esančių tame pačiame CD. 

Mano mėgstamiausias atlikimas turbūt yra Lazy. Ne kartą esu girdėjęs originalią X Press 2 versiją bendradarbiaujant su legendiniu David Byrne, bet Fatboy Slim miksas jai įnešė daug naujos energijos ir gyvybės. Basement Jaxx'ų Get Me Off remiksas didžiąja dalimi yra Superchumbo, o ne Fatboy Slim nuopelnas, bet šitoj gyvoj aplinkoj jis skamba irgi efektingai. Nors ir Basement Jaxx'ų originalas labai geras, man patinka šis kolektyvas. 

O, turim dar vieną diskusijų objektą, dėl kurio turim aiškų nesutarimą. Tiesa, aš Technical Ecstasy ir Never Say Die! klausimu visada buvau mažumoje – man siaubingai patinka šie du albumai. Ir aš visada gerbiu grupių sprendimą keistis. Manau, kad Black Sabbath irgi pribrendo pokyčiams, nes tai, ką jie darė keliais albumais iki tol (realiai nuo pat Master of Reality), jau nebebuvo nauja. Šiokių tokių keistesnių paeksperimentavimų inkorporuojant klavišus ar netipiškas dainų sandaras jie jau inkorporavo Sabbath Bloody Sabbath ir Sabotage albumuose. Šie albumai gal nebuvo tiek komerciškai sėkmingi kiek Paranoid ar Master of Reality, bet buvo gerai vertinami – jie pamatė, kad formulė veikia. Tai su Technical Ecstasy jie nusprendė tą formulę realizuoti nebe 0,25 etato, bet pilnu etatu. Galbūt tikėjosi pritraukti progroko fanų ar net tuomet bekylančios panko scenos fanų (ypač turint omeny, kokia šiurkšti Technical Ecstasy produkcija). Bet realiausia priežastis buvo tiesiog vidinis muzikantų noras keistis. Įdomu tai, kad Technical Ecstasy ir net Never Say Die yra panašiai komerciškai sėkmingi kaip ir Sabotage, tai gerbėjų šiais albumais Black Sabbath nepralošė. Bet ir neišlošė, o albumų retrospektyvus vertinimas išliko neaukštas. Tai nors ir galima sakyti, kad laikas parodė, jog šie du eksperimentiniai albumai yra nepavykę, bet net ir jie turi savo gerbėjus. Pavyzdžiui, tokius nurautastogius kaip aš 

Suprantu, kad net tarp progroko klasikų ešelono yra grupių, su kuriomis reikia artimiau susipažinti. Pavyzdžiui, niekad didelio dėmesio neatkreipiau į Greenslade, nors esu vieną kitą kompoziciją prabėgomis girdėjęs. Ir dabar, klausiau Strawbs, o Spotify algoritmai mane nunešė į Greenslade. Ir į gana iš konteksto iškrentantį jų vienintelį albumą po 8-ojo dešimtmečio, t.y. Large Afternoon (2000-ųjų įrašas). Man titulinė daina tiesiog nunešė stogą – kaip gerai, erdviai ir spalvingai skamba sintezai. Aš tikrai nesu girdėjęs tokios klavišinių spalvos gyvenime, nors daug tokios muzikos klausau. Ir ryškus džiazinis prieskonis akordų progresijose ir boso linijoje. Vau... dabar rimtai susidomėjau, ypač užmetus akį į viso albumo vertinimus, kurie yra saikingi ir kartais net skeptiški. Reiškia, klasikiniuose Greenslade albumuose turi būti dar geresnių perliukų.

Šio albumo klausiau tada, kai jis tik išėjo. Sutinku su apibrėžimu, man jis irgi paliko gan gerą įspūdį. 

Paskutiniu metu kaip tik atėjo nostalgija klasikiniam psichodelikų periodui 7-ajame dešimtmetyje. Ir lygiagrečiai bandau išgirsti praleistus 2023-iųjų albumus. Tai kaip tik sutapo, kad šis man menkai pažįstamos grupės The Church albumas savo atmosfera labai menkai besiskiria nuo 7-ojo dešimtmečio psichodelikos klasikų. Šioje muzikoje apčiuopiu ir Quicksilver Messenger Service stiliaus ekstravagantiško instrumentavimo, ir bitliškos ar net mūdybliuziškos atmosferos, praskiestos post-pankiniu atspalviu. Kažką panašaus esu girdėjęs ir The Psychedelic Furs repertuare, bet šios abi grupės man per menkai pažįstamos ir norėtųsi su jomis susipažinti iš arčiau. Galbūt dar galėčiau palyginti ir su The Flaming Lips. 

Visas albumas yra sklandi, vientisa patirtis klausytojui be ryškesnių silpnų vietų. Tiesa, galbūt pastelinis muzikinis koloritas, o galbūt ir produkcijos trūkumai man lygiai taip pat trukdo atrasti ir aiškesnes stipriąsias albumo puses. Jo labai malonu klausyti einamuoju momentu, bet sunkoka iš jo kažką pasiimti prisiminimams. Atsimenu, jog panašią problemą patirdavau ir klausydamas dviejų kitų aukščiau paminėtų šio stiliaus grupių. Visgi favoritus, nedaug pranokstančius kitas albumo dainas, man pavyko išsirinkti. Išskirčiau Ascendence, The Hypnogogue, Thorn ir Second Bridge iš pagrindinės albumo sudėties ir A Strange Past iš bonusinių dainų šešetuko. Bet net ir nuotaikinga C'est La Vie, rami No Other You ar daug atonalumo ir disonanso savyje turinti, keistokos atmosferos Succulent vertos paminėjimo.

Man Ascendence iškart krito į ausį, labai atmosferiška elektrinė gitara kuria nuostabią atmosferą dainoje. Iš labai toli ir prisimerkus man tai priminė Anekdoten lengvesnius kūrinius (Gravity ir A Time of Day eroje). Ascendence turi ir labai akcentuotas mušamųjų linijas, labai smagiai kuriama dinamika silpniau-stipriau mušant snare'ą arba paliekant tik kick'ą. The Hypnogogue klausytoją už ausų griebia panašiu stiliumi kaip ir Ascendence. Ritmiškai veža, tik šįkart elektrinė gitara turi labiau koncentruotą ir mažiau išplaukusią melodiją, nors tuos atmosferinius efektus puikiai pavyksta užtikrinti klavišais. Vienas įdomiausių momentų dainoje yra ties viduriu (kažkur 2:45), kur palaipsniui į paveikslą įsipaišo nuostabaus tono elektrinė gitara, kuria Robertas Fripas iš King Crimson labai didžiuotųsi. Thorn turi labai pagaulų sintezatoriaus leitmotyvą ir apskritai vieną įsimintiniausių albume klavišinių aranžuočių, nors melodiškai daina iš paprastesnių albume. Tiesa, reiktų paminėti, jog harmoniškai dainos tikrai nėra nuobodžios ir vienodos šiame albume, galbūt tai leidžia išvesti paraleles tarp 7-ojo dešimtmečio grupių ir The Church.

Albumą uždaranti Second Bridge tiesiog turi didelę melodiją, kuri stipriai įsuka tave į sukūrį. Ji vis stiprėja, ties antra minute į kūrinį pradeda įstoti vis daugiau riebios ir sunkios gitaros. Šios dainos sekcijos, kur tolumoj girdi back vokalus, yra arčiausiai bitlų, kiek šis albumas priartėja. Ir labai smagus melodijos pokytis ties 4 minučių riba įvyksta, kuris trunka labai nedaug, bet tokie perėjimai tarp sekcijų įneša į dainą daugiau muzikinio turinio nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O iš bonusinių dainų A Strange Past labiausiai norisi paminėti – tai yra didžiausias kūrinys albume, kurio smagi melodija įtraukia panašiai kaip Ascendence atveju, tačiau ties pusantros minutės riba tave lyg kūjiu nutrenkia riebus elektrinės gitaros motyvas, kuris vėliau dainoje tampa baze ilgai, daugiau nei 5 minutes trunkančiai psichodelinei improvizacijai, kuri tikrai gali priminti Quicksilver Messenger Service, Strawberry Alarm Clock, Jefferson Airplane live'us ar kokius Pink Floyd pagal tai, kokia amorfiška ir nepastovi yra ši improvizacija. Nors įdomu tai, kad man net galvoje išsivedė paralelė su Steven Wilson daina Detonation iš To The Bone albumo, ypač su tos dainos gale esančios instrumentuotės pradžia, kur dar nėra boso linijos – nu panaši atmosfera, tikrai. Ir tikrai nestebina, jei tai ir reiškia, kad Steven Wilson ir The Church turi panašius įkvėpimo šaltinius. 

Albumui rašau 9 balus be dvejonių. Simpatiškai skambantis darbas, tačiau kitiems rekomenduočiau jo klausytis susikaupus, nes jis kartais taip plaukia ir praplaukia.

Man nuoširdžiai nepatinka šis albumas. Nors niekada neprieštarauju geram ambientui, drone'ui ar noise'ui, šitas Frusciante eksperimentas man yra tiesiog pointless muzika, nevedanti niekur, neturinti pradžios ir pabaigos, neturinti jokio progreso. Tiesiog pasirinkta tam tikra garsų paletė ir ji tyrinėjama gerokai per lėtai, per vangiai ir per ilgai. Galbūt įsivaizduočiau tai kaip visai vidutinį drone muzikos albumą, jei kiekviena iš kompozicijų būtų sutrumpinta iki 2-3 minučių, bet kai išsitempia iki 10 ar net 16 minučių – sorry, ne. Neveikia nei kaip fonas, nei tuo labiau kaip aktyvaus klausymo muzika. 

Man šis albumas yra opozicija mano labai mylimiems John Cale 7-ojo dešimtmečio eksperimentams, ypač Sun Blindness Music. Sun Blindness Music yra 43 minučių įrašas, kur vargonu nenutrūkstamai atliekamas vienas vienintelis akordas. Bet dinamika išgaunama keičiant to akordo voicing (nežinau net, kaip šį terminą lietuviškai išversti), t.y. papildant jį natomis ar nuimant nuo jo natas. Kūrinys be akordų progresijos, bet su neįtikėtinai daug, turint omeny šį faktą, dinamikos, ir todėl jis man patinka. Šiame albume irgi kompozicijos yra didžiąja dalimi vienakordes... jei kai kuriose kompozicijose išvis įmanoma kažkokią toniką atrasti, pavyzdžiui, nesu tikras, ar Galvation apskritai turi kažkokį akordą, tai gan atonalus eksperimentas su vos ne baltu triukšmu.

Bet iš to minimalistinio požiūrio į harmoniją niekas nepavyksta, kompozicijos skamba statiškai, neužčiuopiu jokios dinamikos daugelyje iš jų. Na, gal išskirčiau dvi: Unitiled ir Sluice. Unitiled yra turbūt daugiausiai dinamikos turintis įrašas, nes antroj pusėj palaipsniui spalvos įneša antras sintezatorius, kuris įneša gyvybės virš pakankamai negyvos pirmo sintezatoriaus linijos. O Sluice gal ir mažiau konstruktyvus kūrinys nei Unitiled, tačiau dinamika savotiškai atsiranda konfrontuojant vėlgi dviem instrumentinėm linijom – viena palaiko žemadažnius, bene vėjo ošimo garsus, bet kita leidžia frontą spalvingų aukštatonių garsų. Įdomu tai, jog Galvation turėjo panašių žemadažnių trūkčiojančių, radijo signalo gaudymą primenančių garsų, bet kadangi jie neturėjo sau opozicijos, jie mane tiesiog psichiškai veikė ir Galvation dėl to man yra sunkiausiai pakeliamas kūrinys albume. 

O, pavyzdžiui, apie Golpin, MK 2.1, Pyn ir Blesdub Dot (originaliam :II. CD įraše šie keturi kūriniai yra iš eilės albumo pradžioje) galiu pasakyti tik tiek: keturi skirtingi to paties sintezatoriaus tembrai ir nieko daugiau. Šis bei tas su garso lygmeniu gal ir keičiama bei šen bei ten išlenda antra sintezo linija (Golpin turbūt ryškiausiai tas jaučiasi), bet tai nekeičia esmės, kad kompozicijos skamba nykiai, joms trūksta ir spalvos, ir dinamikos.

Frusciantei šįkart eksperimentas nepavyko, galiu pasiūlyti daugiausiai 4 balus.