Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

einaras13


Einaras, 22
Kėdainiai
VIP narys
Paskutinį kartą matytas: Prieš 4 val.
Narys nuo: 2011-08-11
Reitingo taškai: 35207
 
Nuotaikos daina

Sukurtos diskusijos

Diskusijos RSS

Komentarai

Albumas:  Cosmograf - When Age Has Done Its Duty
Pranešimo data:  2021-01-27 20:23:30


Ne pats mėgstamiausias Cosmograf albumas (nors ir tokį išsirinkti tokioj solidžioj diskografijoj būtų iššūkis), labai floyd'iškos atmosferos kupinas albumas, bet čia yra ir labai galingų rifų. Jų būna kiekviename albume, tačiau čia jie labai sunkūs, White Light Awaits dainoje net metališki. Jau čia esama 7-ojo Cosmograf albumo Mind Over Depth užuomazgų rifų sunkumo prasme. Yra tokių akustinių melodijų, vietomis net į folką užnešančių (Blacksmith's Hammer), o vietomis tiesiog į lengvą roką (Memory Lost, When Age Has Done Its Duty), tačiau tai nėra mano mėgstamiausia albumo dalis, nes akustinių melodijų kompozicijos piką Robin'as pasiekė su The Man Left In Space albumu ir ypač tituline to albumo daina. Labiau mėgstu tas aštrumo nestokojančias albumo dainas: Into This World, Bakelite Switch, o ypač White Light Awaits. Duodu 9-etą.  

:  ryšys per kosminį atstumą
Pranešimo data:  2021-01-18 22:12:02


:  Pozityvumas
Pranešimo data:  2021-01-18 22:09:51


Man pozityvumo pirma asociacija yra Boston - More Than A Feeling. Keista, kad neradau šiame sąraše.

Albumas:  A Forest Of Stars - A Shadowplay For Yesterdays
Pranešimo data:  2021-01-17 14:02:27


Kiekvienam A Forest of Stars albumui man kyla tam tikros asociacijos. A Corpse of Rebirth - konceptualus; The Opportunistic Thieves of Spring - tamsus; Beware The Sword You Cannot See - progresyvus/dinamiškas; Grave Mounds And Grave Mistakes - eksperimentinis. Šitam man peršasi melodingas. Bet nepaisant šios asociacijos, man šitas albumas yra sunkiausiai prisijaukinamas iš jų diskografijos ir mažiausiai klausomas ir mėgstamas, o tie melodingi dainų momentai man tik padeda šio albumo visai nepamiršti ir kažkiek mėgti. Jis skamba labai tankiai, simfoniškai, vokalai labai rėksmingi. Būtent tas muzikos tankumas ir daugiasluoksniškumas man patampa problema, man sunku išskirti įsimintiną melodinę liniją dainose, sunku suprasti, kuo dainos skiriasi tarpusavyje, bendrai imant albumas skamba kiek vienodai. Galbūt tai ir produkcijos niuansai, bet išties sunku išsiskirti sau įdomesnes vietas albume.


Neturiu labai didelio favorito albume. Pastaruoju metu man visai patinka The Underside of Eden. Buvo fazė, kai vertinau Gatherer of the Pure, dabar man ta daina kiek per arši albumo kontekste. Išliko didelės simpatijos A Prophet For A Pound of Flesh ir The Blight of God's Acre... net beveik pilnai instrumentinė Left Behind As Static turi įdomių momentų. Corvus Corona anksčiau daug klausydavau, bet dabar manau, jog čia atvirkščiai nei Gatherer of the Pure - ji pristygsta „mėsos“, turi ne pačią ypatingiausią melodiją, kad vien ja išsiskirtų iš šitos masės muzikos. 


Esu linkęs šį albumą vertinti 9-etu, dėl to vienintelio trūkumo, jog albumas man kiek vienodas ir sunkiai virškinamas. Bet kai mažiausiai mėgstamas grupės albumas gauna iš manęs 9-etą, pradedi svarstyti, kad grupė tikrai žiauriai kieta. 

Albumas:  Steven Wilson - Grace for Drowning
Pranešimo data:  2021-01-15 23:09:25


Čia SW progrokas beveik psichodeliškas, stipri King Crimson įtaka. Beveik visiška priešingybė palyginus su tuo, kuo jis užsiima dabar. Velniškai tamsus, keistas, bet savotiškai žavingas albumas, man jo atmosfera turbūt patinka labiausiai iš visų Wilsono solinių darbų, nors muzikaliai jis netobulas. Kad ir paimkime ilgąją Raider II. Tai vienas stipriausių albumo kūrinių, bet truputį kenčia nuo bandymo supainioti muzikinius motyvus ir tarp jų dar interkaliuoti kažkokią ambientinę atmosferinę psichodeliką. Like Dust I Have Cleared From My Eye finalas dar radiakalesnis to pavyzdys. Kas dar iškrenta iš šio albumo konteksto, tai dainos, kurios palyginus yra nuosaikios: Deform To Form A Star, Postcard... jose instrumentiniu aspektu nieko ypatingo nevyksta ir tai kaip ir nedera su albumo natūra, nes dainoje turi eiti kažkokia keista instrumentinė linija, tamsoka atmosfera ir pan. Index ir Track One tuo tarpu tiesiai pataiko į albumo natūrą. Man kiečiausias gabalas yra Remainder The Black Dog, turbūt top5 Wilsono solo kūrinys, puikus instrumentavimas ir įsimintina melodija. No Part of Me puiki daina, Raider II, netgi Sectarian ir jau minėtos Index bei Track One. Todėl albumui 9-etas

Albumas:  Leprous - Bilateral
Pranešimo data:  2021-01-11 14:51:01


Bilateral turbūt labiausiai eksperimentinis Leprous albumas. Kai jį atradau, man jis labai patiko, bet jis man neatlaiko kitų albumų konkurencijos. Kažkaip vertinu kruopščiau dėl songwriting'o nusiteikusius Leprous, kurie išlenda Coal ir The Congregation albumuose. Beje, galbūt jei antra šio albumo pusė būtų stipresnė, būčiau stipresnės nuomonės apie šį albumą. Nes albumą atidarančios Bilateral, Restless, Thorn, o ypač Forced Entry yra labai kietos dainos. Pastaroji yra kaip reta stiprus progmetalio opusas su ritmikos akrobatikom ir puikiais rifais. Thorn turi tas ekscentriškas pučiamųjų partijas. Restless – labai žaismingas gitaros momentas ir įsimintinas priedainis. Dar reiktų paminėti, jog Mb. Indifferentia yra labai vykusi bene baladė. Kažkada ant jos buvau labai pasinešęs. Bet maždaug ties Waste of Air mano emocijos nuslopsta. Toji daina gan greita ir aštri, šiek tiek nederanti su visa pirmąja albumo puse, ir dėl to šiek tiek nesimpatiška albumo kontekste. Mediocrity Wins turi įsimintina posminę dalį, pseudorepines vokalines linijas, bet pritrūksta kažko ugh. Atrodo, apjungus gerąsias Waste of Air ir Mediocrity Wins savybes gautųsi stiprus gabalas. Cryptogenic Desires gan chaotiškas, bet įdomus gabaliukas. Acquired Taste irgi taiko į balades, bet man Mb. Indifferentia aranžavimas daug simpatiškesnis. Painful Detour yra bene pirma daina, kurią išgirdau iš Bilateral, man įstrigo jos įžangoje užduodama melodija, bet pasidariau kiek skeptiškesnis dėl vystymo, dainos motyvai sukasi tarpusavyje ir tos 8 minutės kažkokio liekamojo efekto manyje nebepalieka (visiškai kitas reikalas su Forced Entry). Jei pirmajai albumo pusei rašau 10 su minusėliu, o antrajai 8 su pliusu, tai bendras efektas yra 9-etas

:  Opeth
Pranešimo data:  2021-01-10 19:21:27


Man visi tie keturi albumai tokie stiprūs, kad galvojau, jog bus sunku juos išskirstyti. Bet nebuvo sunku išskirti ketvirtą ir trečią, sunkesnė situacija su top2:


4. Sorceress. Mano nuomonė apie šitą albumą smigo su laiku. Nepaisant to, jog titulinė daina man turbūt yra dešimtmečio Opeth gabalas. Bet labai daug dainų, kurios turi daugiau akustinės natūros, bet su tokiu soft / folk rock naratyvu, o ne su džiazavimu, kaip Nepenthe. Kalbu apie Sorceress 2, Fleeting Glance, Seventh Sojourn, netgi Will O The Wisp. Kita vertus, dėl Strange Brew ir Chrysalis labai jau nuvertinti albumo nesinori, šios dainos "išlaikė laiko egzaminą".


3. In Cauda Venenum. Mano nuomonė apie šitą albumą dar nespėjo nugęsti (ji gal net ir šiek tiek pakilo). Tiesa, aš išskirtinai klausau tik angliškos versijos (man kažko švediški Opeth nemieli ausiai). Tiesa, šito albumo minusas man yra vietomis statiški motyvai (ypač antroje albumo pusėje), nebūdingai monotoniškas kirvio būgnavimas, vingrumo stokojantis gitaravimas. Nors vokaliai gerai skamba albumas.


2. Heritage. Sunkia širdimi dedu šitą į antrą vietą, bet milimetriniu skirtumu. Tiesiog dėl to, jog man nepatinka Marrow of the Earth instrumentalas ir Slither labai jau neopeth'iška daina (nors greitą hardroką jie ten neblogai įvaldo). Albumas didžiausias Opeth'ų džiazas ir tą eksperimentavimą dievinu. I Feel The Dark stiprusis motyvas vienas didžiausių taškalų, Famine pirmosios minutės yra magija, Nepenthe vingrumas, Haxprocess vietomis minimalistinis, bet visumoj intensyvus gabalas, o jau Folklore antroji pusė tai visiškas auksas. Neseniai atradau, kad man visai patinka ir The Lines In My Hand beveik psichodelinis taškymasis.


1. Pale Communion. Negaliu nevertinti, kaip puikiai viskas nušlifuota tame albume. Nors šitas albumas nėra toks fun kaip Heritage ir subjektyvusis "aš" bando priešintis, bet objektyvusis "aš" sako, kad šitas albumas yra auksinis progroko standartas. Ir čia nėra silpnų kompozicijų, dėl ko aš jį statau per milimetrą aukščiau Heritage. Be to, yra šiek tiek sentimentų dėl to, jog Pale Communion man buvo lūžio momentas nuo "Opeth nebloga grupė" iki "Vau, Opeth yra tiesiog epinė grupė". Ir tai daugiausiai kartų turbūt klausytas Opeth albumas ir vis kita kompozicija nušviečia ryškesne šviesa. Vat šiuo momentu labai Voice of Treason mėgaujuos. Nors man Eternal Rains Will Come yra vienas geriausių opener'ių ever. 

:  Opeth
Pranešimo data:  2021-01-10 13:13:22


Opeth gerbėjams klausimas:


Jau turime keturis progrokinės krypties Opeth albumus: Heritage, Pale Communion, Sorceress ir In Cauda Venenum. Koks būtų jūsų top4? 

Daina:  Juodvarnis - Prisimink Mane
Pranešimo data:  2021-01-10 10:25:44


Aš nesitikėjau, kad iš lietuviškos grupės galima sulaukti gabalo, kurio paprastai lauktum iš kokių Enslaved. Aukščiausios kokybės metalo muzika. Gaila, kad neperklausiau albumo 2020-ais (gal būtų patekęs į mano metinį topą), na bet reikės spragą užpildyti dabar. O šiam kūriniui 10 balų.

Dienoraštis:  Top20 ir top101 2020 metų albumų
Pranešimo data:  2021-01-05 18:50:58


Kaip smagiai išsiskiria nuomonės. Pearl Jam man visai neprilipo, Ozric Tentacles kažkaip klausiau, bet didelio įspūdžio nepaliko. Gorillaz net neklausiau, nes visi singlai buvo meh...

Dienoraštis:  Top20 ir top101 2020 metų albumų
Pranešimo data:  2021-01-05 18:49:22


Norėčiau padaryt dešimtmečio topą, bet velniškai apsivertęs darbais, o šiaip aš turiu ~40 kandidatų atsirinkęs dešimtmečio topui, tačiau juos reikia surūšiuot, o tam reikės bent vienos perklausos visiems... tai jei ir padarysiu, nebent sausio gale. 

Dienoraštis:  Harmoningos muzikos 2020 m. albumai
Pranešimo data:  2021-01-02 01:35:05


Jo, New Age išties yra blogas žanro pavadinimas. Kaip ir alternative rock (kuris nežinia kam yra alternatyva) ir new wave (kuris jau nebe new kokius 35 metus). 

Dienoraštis:  Harmoningos muzikos 2020 m. albumai
Pranešimo data:  2020-12-31 22:35:00


O bus neharmoningos muzikos sąrašas? Įdomu palyginti, kas yra harmoninga, kas ne {#}

Albumas:  Votum - Duhkha
Pranešimo data:  2020-12-29 20:51:53


Man tai ne tiek pats djent'as, kiek eksperimentavimas su dubstep'ine elektronika krito į ausis. Bet įdomus EP. Aš tik kritiškas dėl to, jog įtraukė abi Prey versijas: versija su Anneke van Giersbergen daug pranašesnė, aiškiau suprodiusuota ir ji vienintelė turėjo būti šiame įraše. Visa kita albume yra neblogai. Tiesa, man kažkaip Void nelabai išsiskiria albumo kontekste, o vat Lamb of Cyber God ir One of Them energingi gabalai. Pastarasis išvis daug elektronikos prifarširuotas. Hate įdomiai užauga, daina su intriga. Vis tiek Prey kiečiausia albume, jos visas vystymas yra kaifas. 


Šį EP vertinu kaip ir Alvydas, 9-etu. Tik pagailėsiu pliuso dėl dviejų Prey {#}

Daina:  Wolfmother - High On My Own Supply
Pranešimo data:  2020-12-29 04:41:19


Ar galite patikėti, kad čia Wolfmother? Aš tai ne...


Tai tik dar vienas įrodymas, kad Mike Patton buvo teisus {#}


Albumas:  Plini - Impulse Voices
Pranešimo data:  2020-12-29 04:03:06


Sakyčiau, labai įmantrus tas Plini. Toks įmantrus, kad daugelyje vietų aš jo nesuprantu. Eksperimentiniai gitaros ir elektronikos garsai, 21 amžiaus džiazavimas su užuominomis į math-rock'ą ir djent'ą. Nekasdienis derinys, natūraliai sunkiai virškinasi, man taip ir nesusivirškino. Nors viskas skamba įdomiai, bet aptakiai. Panašus jausmas kaip klausantis Cynic juos atradus pirmą kartą. Bet ne, Cynic dar galima prisijaukinti, o čia visai plaukia viskas. 


Man prilipo tik dvi instrumentuotės iš šio albumo: Perfume ir Impulse Voices. Perfume skamba būtent kaip šiuolaikinių Cynic sintezė su King Crimson'ais iš maždaug The Light of ConstruKction laikų, bet dar paserviruota žiupsnelis industrinės elektronikos, kad būtų kaip įmanoma keista. Impulse Voices yra fankiškas-džiaziškas gitarinis gabaliukas su aštriais djent stiliaus momentas. Irgi, neišgėręs nesuprasi. Gal viso albumo reikia klausyti išgėrus? Bent jau suprasti, kas vyksta Last Call instrumentuotėje? Silpnas 8-etas.

Albumas:  Kadavar - The Isolation Tapes
Pranešimo data:  2020-12-29 02:54:11


Labai atmosferinis albumas, kurio pirma pusė yra nuostabi, o antra nelabai (jau antras albumas per dieną iš dviejų, kuriam šitą išvadą sakau). Pirmoji pentalogija yra lengvos psichodelikos šedevras, kuriame girdėti matyti daug Pink Floyd įtakos. The Lonely Child labai gilmour'iškas instrumentalas, vietomis primena One of These Days, I Fly Among The Stars labai klasiškos melodijos gabalas. Unnaturally Strange kiek iškrenta iš konteksto ir skamba labiau kaip įprasti Kadavar, nors norint, būtų galima sugretinti su The Nile Song iš More soundtrack'o su On The Run primenančiu epilogu. Man didžiausia poveikį visgi turi IV ir V. (I Won't Leave You) Rosi prasideda kaip Don't Leave Me Now iš The Wall albumo su tuo Waters'išku niūriu dramatizmu, bet po to įsivažiuoja ir gale siautėja jau kaip Syd Barrett laikų improvizatoriai. The World Is Standing Still pasiūlo praeitos dalies pradžioje pasiūlytos atmosferos tęsinį ir toliau vysto su dar didesniu užsidegimu, puikiomis gitarų solo ir pan.


Visgi antroje dalyje tos floyd'iškos magijos pasigendu.  Eternal Light (We Will Be OK) yra įsimintina ir solidi daina, Peculiareality (!) įdomi miniatiūra, bet Everything Is Changing labai jau paprastutė, beveik bitliška baladė. The Flat Earth Theory keistas psichodelinis momentas, o Black Spring Rising per daug atmosferinė, labai išblukina pirmoje albumo pusėje užduotą atmosferą. Jei antroje pusėje būtų dar viena tokia galinga pentalogija, šis Kadavar, nepaisant to, kad pirmas girdėtas grupės įrašas, drąsiai pretenduotų į mano metinį top10. O dabar tenkinsis 9-etu. Bet svarbiausias pasiekimas: įtikino mane pasidomėti ankstesniais Kadavar darbais. 

Albumas:  Testament - Titans of Creation
Pranešimo data:  2020-12-28 16:25:45


Lamb of God naujasis albumas man išvis nekažką, nebent kalbam apie senesnius Lamb of God kūrinius, tada taip. Nors man sunku Lamb of God laikyti thrash'eriais, bet šiokių tokių elementų yra. Su Havok „nebendrauju“ {#} Man asmeniškai thrash'o aukso viduriukas yra Megadeth.


Jo, aš irgi kažkaip daugiau girdėjau teigiamų atsiliepimų apie Testament, o apie Sepultura išvis nedaug pastebėjau komentarų. Aš manau, kad nors apie Quadra yra gerų apžvalgų prirašyta, tačiau kiek pražiopsotas internautų albumas. 

Albumas:  Testament - Titans of Creation
Pranešimo data:  2020-12-28 15:14:05


Šitas albumas virškinasi truputį lengviau negu vakar n kartų suktas Sepultura - Quadra. Bet tai dar automatiškai nereiškia, kad jis geresnis. Bet iš pirmųjų 5 dainų atrodė, kad čia dar vienas aukščiausios prabos metalo albumas. Bet antroj pusėj pradėjo jaustis vienas iš tų dalykų, dėl ko negaliu pakęsti daugumos vidutiniškai vertinamų thrash'o albumų – tas anthemic požiūris, kad reikia labai ryškaus priedainio, o posmo rifą galima vos ne randomizatoriumi parinkti ir tiks. Mano galva, ypač tas susikoncentravimas į priedainį jaučiasi dainose False Propher, Symptoms, gal šiek tiek Curse of Osiris. Code of Hammurabi išties atrodo labiau viskas subalansuota, dar tų avantiūriškų boso linijų privelta, bet aš žiauriai nepernešu didumos Testament tekstų ir Code of Hammurabi tiesiog chrestomatinis pavyzdys. „Eye for an eye for an eye / This is the code that I speak / Eye for an eye for an eye / The strong will not injure the weak“ – vienas beprasmiškiausių matytų ketureilių. Ir šiaip visas thrash'o žanras kenčia nuo silpnų tekstų, bet thrash'eriai kažin ar klauso thrash'o dėl tekstų... Tai pasilikau ties kompromisu, jog geriausiai subalansuota daina antroje pusėje, nepaisant visai gero finalinio instrumentalo Catacombs, yra The Healers.


O vat pirmos 5 dainos yra visos puikios. Tiesa, Children of the Next Level mane irgi veikia nesąmoningu tekstu šiek tiek. Bet WWIII yra labai tankiais rifais ir smagiu ritmu praturtintas gabalas. Dream Deceiver vėlgi viskas veikia, turbūt įsimintiniausias tiek posmas, tiek priedainis albume. Night of the Witch turbūt stipriausias gabalas albume, vos susilaikiau nuo 10-uko: išpildymas turiningas (neveltui 6 minutės), instrumentuotės geros, priedainis skamba gerai. City of Angels irgi išpildyta sumaniai, tik truputį mažiau ryški. 


Pirmai albumo pusei rašyčiau solidų 9-etą, o antrai: 8-etą. Labai neapsisprendžiu dėl galutinio balo albumui. Tebūnie silpnas 9-etas, nes visas albumas bendrai palieka skanų pojūtį, nėra taip, kad antroji pusė visiškai nuvilia klausytoją, tiesiog ji truputį silpnesnė.  

Albumas:  Sepultura - Quadra
Pranešimo data:  2020-12-27 22:55:24


Machine Messiah buvo neblogas Sepultura albumas, bet neužkabino. O šitas albumas kažkaip ilgokai į mano akiratį nepapuolė, todėl perklausau tik dabar. Pirmą kartą perklausiau supratau, kad tai labai geras albumas, bet jame tiek mėsos, tiek tankio, kad visiškai susiplakė viskas ir nebūčiau galėję nė sakinio išlementi apie tai, kaip šitas albumas skambėjo ir kas jame man patiko. Tad reikėjo minimum 5 perklausų. 


Galų gale sutinku su Alvydu ties tuo, kad 4 dainos vertos 10 balų, bet mūsų nuomonė sutapo tik ties Isolation. Man labiau patiko antra albumo pusė, ypač dainos Autem, Fear, Pain, Chaos, Suffering ir, labiausiai, Agony of Defeat. Isolation puikiai pradeda albumą su pradine keista elektronuške, primenančia Slipknot'us, bet po to iš lėto įsibėgėja su orkestrinėm pompastikom ir galiausiai kala kietą greitą rifų ataką. Autem skamba labai elektriškai, aštriai, o priedainis visiška vyšnaitė ant torto, turbūt labiausiai vežantis daiktas albume. Agony of Defeat visas vystymas man patinka, o ir pagrindinė muzikinė tema kažkaip apeliuoja. Šita daina man skamba kaip Slipknot'ų progresyvas ir tai kažkaip keistai dera. Fear, Pain, Chaos, Suffering turi nuostabią gitaros melodiją, o ir Emmily Barreto vokalai puikiai veikia šioje dainoje. Instrumentinėse dalyse grupė virsta Santana on steroids. 


Bet net ir kitos dainos labai įdomios, nors daugumą jų įvertinau 9-etu. Means to an End turi keistokų Voivod'iškų pragrojimų. Last Time man pasirodė labiausiai sepulturiška daina. Capital Enslavement – etninė P. Amerikos ritmika, ekspresionistiniai orkestriniai motyvai, ir visa tai įsivažiuoja į labai veržlią dainą. Ali turbūt labiausiai eksperimentinis gabalas albume, pradžioje tas boso groove'as, o stipriausiose dalyse skamba visai kaip Chaos A.D. materialas, o rifai kaitaliojasi kaip pašėlę. Raging Void irgi, kaip ir Autem, turi nerealų priedainį. Prisidedu prie Alvydo gitaros išgyrimo dainoje Guardians of Earth... man tik toje dainoje sunkioji dalis nelabai patinka, bet tas dviejų minučių žaismas pradžioje puikus. The Pentagram instrumentalas yra dar viena rifų ataka. Nu ir Quadra miniatūra, lengvesnis momentas atsikvėpimui. 


Aš manau, kad tai Sepulturos materialas, prilygstantis jų grandioziniams 10-ojo dešimtmečio darbams ir drąsiai galintis ir pakonkuruoti su jais. Šiame albume yra labai drąsaus groove'o, daug galios, eksperimentavimo su etniniais ir vietomis net kiek džiaziniais motyvais, kai kuriose vietose visas instrumentų ansamblis skamba taip neįprastai, kad išlenda cinkelis progresyvo, nors vienas apžvalgininkas teisingai pastebėjo, jog su prog'iška maniera Sepultura nepersistengia, prog'iškumas verčiau tik iliuzija negu tyčia siektas rezultatas. Ir galutinis rezultatas toks veržlus ir įvairus, jog reikia perklausyti dar ir dar, kad daeitų, kas vyksta. Iš šiųmetinių albumų panašų efektą turi nebent Mekong Delta - Tales of a Future Past. 


Man tai irgi topo vertas materialas. Svarstau tarp 9 ir 10. Na, daugiau dainų įvertinau 9-etu, bet reik turėt omeny, kad tai vienas stipriausių šiemet parašytų 9-etų. Ir vienas stipriausių Sepulturos albumų.  

Daina:  Eminem - GNAT
Pranešimo data:  2020-12-27 16:17:42


Konceptualiai viskas Eminem'iška, bet muzikaliai prastai... kaip eilinėj repo košėj, atrodo, kad užteks tik ritmo, instrumentų nereikia. Bet neužtenka. Ir ta ale psichotropinė haliucinacija, kur keičiasi tonai maždaug ties 3 minutės riba, nieko labai įdomaus neprideda. 6 su pliusu, tarkim. 

Daina:  Katy Perry - Not the End of the World
Pranešimo data:  2020-12-27 16:11:17


Nesu tikras, ar kada gyvenime mačiau debiliškesnį vaizdo klipą. 

Albumas:  Tame Impala - The Slow Rush
Pranešimo data:  2020-12-26 22:10:19


Man jau Tame Impala muzika buvo už mano suvokimo ribų dar Currents laikais, dabar jie dar labiau į kosmosą išskrido su šita psichodeliška disko muzika. Šitas albumas turi stiprų savo identitetą ir tokius albumus labai vertinu, ypač kai tie albumai rodo kažkokį pokytį nuo įprasto grupės garso, bet man visa šio albumo muzika kažkokia sulaužyta. Ypač ilgose dainose: Posthumous Forgiveness skamba kaip 6 minutės labai skysto išsidirbinėjimo su garsais, net nelabai išvystant kažkokios stiprios melodijos. One More Hour bene dar didesnė kančia. Kai kurios dainos yra stačiai neįsimintinos (Instant Destiny, On Track), nes per daug pranyksta visoje albumo atmosferoje. Ryškiau išstoja dainos, kurios turi kažkokį funk'išką motyvą arba stiprų ritmą. Būtent dėl pastarojo mane užkabino pirma daina One More Year (visiška opozicija One More Hour, mano galva, ir nežinau, ar čia konceptualus Tame Impala trukas). Breathe Deeper yra ta daina, kur yra vingrybių ir klavišinių partijose, ir visoje dainoje boso linija yra nereali. Tiesiog muzikaliai ryškus gabalas. Iš visų singlų mane labiausiai įtikina It Might Be Time – išsiskiria savo rokiškumu, nes didžiosios dalies albumo pavadinti roko muzika liežuvis nesiverčia. Jei visos dainos tik skambėtų kaip mano paryškintosios trys, tai būtų revoliucinis albumas, bet bijau, kad visa kita taip nuskiedžia visą ypatingumą, kad man nesinori duoti šiam albumui didesnio balo nei 7-eto. Iš esmės toks balas nulemtas didelio skepticizmo dėl minėtų dviejų ilgų dainų. 

Dienoraštis:  2020: gone but not forgotten
Pranešimo data:  2020-12-26 20:37:30


Čia labai išsami apžvalga į temą:


https://www.loudersound.com/feat...a></s trong></p>

Albumas:  Lamb of God - Lamb of God
Pranešimo data:  2020-12-26 20:21:59


Girdėjau pavasarį jų puikų singlą Memento Mori, o po to kažkaip užsimiršo, kad jie išleidžia naują albumą, tai perklausau dabar. Esu nustebęs, jog visame albume nieko panašaus į Memento Mori. Visas albumas turi veržlumo, savotiško griežtumo, bet jis visai nėra įdomus, visos dainos skamba maždaug panašiai. Charakteristiškai labai kitoks nei mano pamėgtas VII. Sturm And Drang (o gal ir sentimentai veikia, nes VII man padėjo užsikabinti už Lamb of God kūrybos). Memento Mori su intriguojančia įžanga ir sukaupta energija priedainyje man skamba kaip dviejų VII dainų Still Echoes ir Overlord sintezė ir tai labai vykusi sintezė. Bet toliau darosi visai neįdomu. Gears duoda įdomios ritmikos įžangoje, tačiau kūrinys greit nublunka visoje toje garsų sienoje. Reality Bath vėlgi, įžangoje bando sužavėti bosu ir net posminė dalis skamba visai stipriai su slopiais Randy vokalais, tačiau kol daina įsivažiuoja, ji vėl skamba vienodai su visu albumu. Jei reiktų išrinkti dainą be Memento Mori, kuri dar paliko įspūdį, tai Resurrection Man – išsiskiria kiek slopesniu tempu, labiau į sludge metalą užnešančiu skambesiu. Jamey Jasta vokalas Poison Dream dainoje skamba nekaip. Kolaboracija su Chuck Billy manęs irgi nesužavėjo. Galbūt dar On The Hook turi savitos energijos dozę, bet albumui ir taip netrūksta energijos, jam trūksta išmanesnio instrumentavimo, kažkokių kompozicinių skirtumų. Albume dainos labai formulinės ir tai atmuša. Jei ne Memento Mori, galbūt pagailėčiau 8-eto, bet Memento Mori yra tokia gera daina, kad parašysiu 8-etą šiam albumui.

Daina:  Oranssi Pazuzu - Kuulen ääniä maan alta
Pranešimo data:  2020-12-26 00:52:41


Visų pirma, tai ir neturėtų būti sunkusis rokas. Visų antra, elektronika metalo žanre yra visiška ne naujiena. O dėl Prodigy tai neblogas pastebėjimas, bet didžiąją dalį elektronikos keičia gitariniai rifai. Tame ir visas įdomumas! 

Albumas:  The Flaming Lips - American Head
Pranešimo data:  2020-12-26 00:08:05


Labai taiklus Alvydo pastebėjimas: tose pastorališko skambesio lengvose dainose tikrai skamba kaip Bitlai, ypač vokalo prasme. Vis dėlto, įdomesnėse kompozicijose The Flaming Lips nusprendžia paberti žiupsnelį Sonic Youth ir pradeda kažką tokio eksperimentiško daryti arba su sintezais (Brother Eye), arba su gitaromis (Dinosaurs On The Mountain, When We Die When We're High ir pan.). Tuo šis albumas yra visai ir įdomus, nors mano skoniui gerokai per daug to pastorališkai akustiško skambesio ir norėčiau daugiau gitaros pasidraskymų. Stengiantis nuo šio mano poreikio atsiriboti, albume tikrai gerai dera būtent tas bitliškas lengvas rokas ir tie žiupsneliai eksperimento.


Jei The Flaming Lips tokiu skambesiu demonstruoja, kaip turėtų skambėti roko muzika dabartyje arba artimojoje ateityje, tai aš tokiu scenarijumi būčiau labiau patenkintas. Deja, labai nemažai indie grupių visiškai neišgauna tos bitliškos natūros, kurią dažnai bando išgauti. Ir tampa nykiai akustiškais garažeriais, kuriems šiame dešimtmetyje jau net nebeduoda nešti roko judėjimo vėliavos (ją duoda popso elementus mėgstantiems Imagine Dragons, Twenty One Pilots ir pan.). 


Mano mėgstamiausios dainos šiame albume yra kelios: Brother Eye turi labai smagų sintezų žaismą antrame plane, kuris prideda intrigos į visą melodijos vystymą. Vokalai kai kuriose sekcijose turbūt šiek tiek pro vocoderį praleisti, skamba šaltai ir robotiškai. You N Me Sellin' Weed eigoje sugyvena Oasis'iškas britiškas indie ir šiek tiek southern rock / country motyvai, pagerinti sintezo keistumais. When We Die When We're High labai ritmiškai užvežantis kūrinys ir labai smagi sintezo ir ksilofono magija vyksta priekinėse linijose + įsijungia labai distort'inta gitara antroje pusėje. Assassins of Youth daug visko vyksta — ir šiek tiek tirštos, vos ne noisinės elektronikos, ir vėlgi to tipinio indie, o prie galo vėlgi toks ritminis alternatyvas su aštriom gitarom. 


Svarstau tarp 8 ir 9. Dėl minėtų keturių dainų norėtųsi rašyti 9-etą, bet albumas vietomis toks lengvas ir sunkiai įsimenamas, kas mane stabdo. Toks 8-etas, bet su riebiu pliusu.

Albumas:  AC/DC - Power Up
Pranešimo data:  2020-12-25 23:48:34


Shot In The Dark yra toks blogas singlas, kad tikėjausi tik blogiausio iš šio albumo. Tai mano nedideli lūkesčiai buvo viršyti. Shot In The Dark sėkmingai išlaiko nuobodžiausios AC/DC diskografijoje dainos titulą, bet kitas singlas Realize yra tikrai galingas rifų festivalis, viena mano mėgstamiausių dainų albume.


Apskritai visas albumas man kaip amerikietiškas kalnelis: Realize ir Rejection yra kieti ir stiprūs gabalai, po to Shot In The Dark nuoboda, Through The Mists of Time tikrai keisto skambesio daina, kaip kokios antrarūšės grupės garažinis eksperimentas man nuskambėjo. Bet po to vėl gerai: Kick You When You're Down turi įsimintiną priedainį, Witch's Spell yra viena energingiausių albumo dainų, Demon Fire truputį southern'iško skambesio netikėtas gabaliukas. Ir po to vėl neįdomu: Wild Reputation labai jau paprastutė, No Man's Land neįsimintina. Nu ir albumo pabaigoje esančios 3 dainos maždaug vidutinės albumo kontekste ir kalnelis išsilygina.


Jei išgrynintume tik gerąsias albumo dainas, albumas būtų vertas 9-eto. Jei visą albumą sudarytų tokios dainos kaip Wild Reputation ir Shot In The Dark, būtų 5-etas. Tai kompromisas yra 7-etas šiam albumui.  Tai yra gerai, nes jau buvau sukaupęs pyktį ir turėjau omeny, kad gali tekti šitam albumui rašyti ir 5-etą. Paryškintas tris dainas gal net pasileisiu ir ateityje, ypač žinant, jog Realize šiuo metu yra music'o top40-uke.


Ir turiu papildomą pagyrimą albumui: nesijaučia Malcolm Young nebuvimo grupėje. Skamba vis dar AC/DC'iškai viskas.

Daina:  AC/DC - Demon Fire
Pranešimo data:  2020-12-25 23:15:40


Jei ne Briano vokalas, labiau priskirčiau dainą ZZ Top'ams ar momentais net vėlyvesnių laikų sunkiems Lynyrd'ams. Įdomu girdėti kiek greitesnius ir pietietiškesnius nei įprastai AC/DC.

Albumas:  Oranssi Pazuzu - Mestarin kynsi
Pranešimo data:  2020-12-25 19:59:21


Šitas albumas yra pirma rimta mano pažintis su Oranssi Pazuzu, grupe, kuri man visada atrodė kaip viena didžiausių mistikų sunkiosios muzikos pasaulyje. Kadangi šiemet klausiau daug juodmetalio, tai buvo pats laikas pabandyti suprasti, ką čia šitie psichai išdarinėja. Ir šitas albumas mane visiškai susprogdino. Štai šitaip turi skambėti eksperimentinis metalas. Aš visada svaigau dėl klavišinių ar sintezų varomo sunkaus metalo ir šiuo albumu Oranssi Pazuzu apeliuoja tiesiai į mano silpnąją vietą. Po to, kai atradau šį albumą, aišku, įsijungiau ir grupės gerbėjų mėgstamiausią albumą Värähtelijä, bet manau, kad šituo albumu Oranssi Pazuzu dar išdrąsėjo, dar labiau stumia metalo muzikos ribas. Värähtelijä turi daugiau gitarų, bet ten labai kruopščiai atidirbtos kompozicijos, visas tas ano albumo skambesys kaip nupoliruotas postmetalas. Labiausiai Värähtelijä natūrą šiame albume atitinka paskutinis gabalas Taivaan portti, kur yra puikus, stogą raunantis rifas, bet tas stiprėjantis psichodelinis sintezo motyvas antrame plane smagiai kulminuoja.


Uusi teknokratia ir Oikeamielisten sali galbūt gali prilygti tuo Värähtelijä albumui, kad jose vyrauja gitarinis skambesys, tačiau šiose kompozicijose dar daugiau dinamikos nei Värähtelijä albume, ko aš dažnai tikiuosi iš juodmetalio, nes aš tikiu, kad koncepcija, kad black'as turi skambėti vos ne kaip doom'as, tik šiurkščiau, yra neteisinga. Visgi, be Taivaan portti, mano kitos dvi mėgstamiausios kompozicijos yra Ilmestys ir Kuulen ääniä maan alta. Drąsiausi grupės eksperimentai (tik negaliu lyginti su ankstyvesne grupės kūryba, nes jos negirdėjęs). Abi kompozicijos yra varomos industrinės elektronikos, kuri mane žiauriai pozityviai veikia. Ir šiurkštus vokalas jų kontekste veikia superiniai. O didžiausia euforija kala tuomet, kai tuos elektroninius motyvus sudaužo rifų bombarda, kuri abiejose dainose yra tiesiog nereali. Tiesiog idealus eksperimentavimas. Vienos mėgstamiausių 2020-ųjų kompozicijų, kurios šiam albumui garantuoja 10-uką. Ir greičiausiai Oranssi Pazuzu yra mano metų atradimas. 


P.S. dalinai dėkoju Alvydui už šį atradimą. Matydavau, jog jis music'e aktyviai domisi šia grupe, o kitų internautų diskusijos apie šią grupę tik dar labiau pastūmėjo mane link šio albumo perklausos.

Puslapiai: 123456 ... 590

Copyright 2001-2021 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Snow Patrol Snow Patrol
8

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

  Daugiau

Pokalbių dėžutė

05:58 - DjVaids
Man tai didesnė problema su YouTube neužsikrauna kažko pastaraisiai kartais
20:49 - Silentist
Tinklapapis (ne)pasiekiamas
12:06 - einaras13
Kolegos, kaip jums music'as veikia? Nes man tai visą savaitę lūžinėja, į administraciją patekt išvis be šansų...
02:12 - Silentist
Netektis! https://www.15min.lt/naujiena/ aktualu/lietuva/mire-radijo-st ociu-radiocentras-ir-m-1-ikure jas-rimantas-pleikys
21:19 - edzkaa1
Marco iš Nightwish išėjo, jei kas dar negirdėjot..
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
18:09 - 4Blackberry
Nu nėra už ką balsuoti tai ir nebalsuosiu, ką jau čia
18:23 - einaras13
LT Top30 top dvejetas nuostabus. Tik gaila, kad tai vienintelis nuostabus dalykas visame tope
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 0
  Neregistruotų vartotojų: 478
  Iš viso užsiregistravę: 72872
  Naujausias narys: australiaescortshub
  Šiandien apsilankė: 131428
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook