??-?-27

Wow,

Viską taip tiksliai susakei. Nes... laimė - reliatyvus dalykas... Juk visa, visa kinta, net ir asmeninės laimės savokos.

Dėl sesutės, dievaži.. : ) šypsausi plačiai. Nes aš savosios sulaukiau, kai buvau 18os, pirmame kurse, taip pat kaip tu. Na štai kokie panašumai netikėti.

Viskas taip lekia ir skuodžia... mes kasdien kintame.. gyvenimas plaukia ciklu.

Labiausiai džiaukis savo autentiškumu ir kad sintetiniai dalykai tavęs dar nesugadino : )

O iš esmės, tikiu, kad laimė pati tikriausia yra tada, kai nepriklauso nuo kitų ar kito žmogaus. Kai ją tiesiog taip nešiojiesi su savimi, kaupi... o paskui gali pasidalinti, jei pati to nori.

"Žmonės eina, eina, nekreipia į mane dėmesio. Eikit, eikit, aš į jus dėmesio nekreipsiu. "

unlucky people :[

Tiesą sakant, apibūdinti mano laimę yra per sunku. Turiu viską, kas padaro paprastą žmogų laiminu: nuostabius draugus, meilę, mylinčią šeimą, kuri tuoj pasipildys maža sesute. Tikrai matau, kad yra žmonių, kurie man pavydi. Tačiau kartu praradau tai, kas man pastaruosius 6 metus ir buvo laimė, viską atstojo ir buvo visa ko esmė. Todėl meluočiau sau, sakydama, kad esu be galo laiminga ir meluočiau kitiems, jei sakyčiau, kad tokia nesu :)

Tai tiek išpažinčių :D

tirpsti gyvenime, tiesa?..: )

snieguotos senamiesčio gatvelės yra daugiau nei žavios... miglotas misticizmas.

net už pačią tobuliausią kompaniją negali būti nieko šiltesnio nei pasivaikščiojimas tais siaurumynais su labiausiai tave suprantančiu žmogumi... tuo, kuris veidrodyje šypsodamasis merkia akį.