Ji buvo šalta it ledas, bet nuolat spindėjo. Ji buvo kampuota, bet niekas to nepastebėjo. Daug kas svajojo ją paliesti, bet ji nesileido niekeno paliečiama. Ji buvo viena iš tūkstančio kitų. Tačiau ji buvo viena. Viena kaip pirštas, kaip ilgas kaktuso spyglys tarp milijonų mažesnių.
Jai reikėjo dėmesio, tik ji nenorėjo to parodyti.
Jai reikėjo šilumos, bet ji nenorėjo labaiu suspindėti.
Jai reikėjo, kad kas nors prie jos prisiliestų, bet ji nemokėjo nugludinti savo kampuotumo.[o gal nenorėjo...]
Ji tik švietė....Nežinojo nei kam, nei kur, nei kaip.
Ji bandė parodyti, kad jai tai visškai nerūpi. Ji ne tokia, kaip kitos. Ji nenusileis ant žemės, nenukris. Ji bus visada aukštai.
Ir buvo. Ilgai.
Tačiau kartą ji išgirdo žodžius, kurie sugebėjo įgnybti į jos šaltą širdį:

„ Aš vienas. Kitoks. Ir todėl turiu būt vienas? Po galais, dangau! Pavargau tas išpuikėles žvaigždes stebėti. Pavargau skaičiuoti. Pavargau laukti ko nors artimo širdžiai. Kas man naktį nušvies kelią? Nemanyk, kad puolu tau po kojom ir maldauju mielės, laimės. Ne! Man tereikai atsakymų. Ir tu neatsakysi. Juokitės, šaipykitės, mielos žvaigždės. Man vis vien. Aš vienas. Ir toliau toks būsiu. Kol galų gale sudžiūsiu.“
Berželis buvo toks įsijautęs į kalbą, taip svyravo į šalis... Rodės, ims ir nulūš.
Ir suprato tuomet žvaigždė. Ji švietė jam. Ji išpuikėlė. Ji juokiais šaltame viduoje lediniu juoku. Šie visi dūriai jai. Niekas iki šiol savo kalbom jos nesugraudino. Tik tos strėlės, paleistos berželio šnaresio, nugludino visus jos kampus. Aptirpo į ledkalnį panaši širdis. Prasišvietė saulė jos širdyje, ir tapo ji ryški kaip niekad.
Kas tąnakt matė dangų, tas niekad nepamirš šio reginio.

Ryškiausia iš visų ji nusilenkė žemei ir visu greičiu krio link berželio. Siauras šviesos ruožas papuošė papuošė padangę, suteikė vičių tūkstantiems trokštančių...
Nukrito ji staiga, palietė vėsią žemę...
Berželis tespėjo sugalvoti norą: „ Noriu turėti draugą...“
***
Po keleto metų žvaigždės nukritimo vietoje išdygo mažytis berželis. Tuomet didysis net neprisiminė, kad žvaigždė iš meilės jam krito po kojom, atidavė jam visą savo spindesį, savo šaltomis liekanomis pasėjo sėklą....ir išaugo lapuotis....
Berželis visa tai pamiršo.
Jis tai pamiršo .
Kaip ir žvaigždė pamiršdavo, jog ji nėra viena visoje galaktikoje. Nėra stebuklinga ir ypatinga.
bet aš niekam neskysiu apie žvaigždę.... nes puikiai ją suprantu....

|
 2005 m. lapkričio 14 d.
|
 2005 m. lapkričio 24 d.
 2005 m. lapkričio 23 d.
 2005 m. lapkričio 18 d.
|
2005 m. lapkričio 15 d. 18:38:03
pati sukuriua
isplauke is manes....
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...
2005 m. lapkričio 15 d. 18:37:30
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...
2005 m. lapkričio 14 d. 19:14:37
2005 m. lapkričio 14 d. 19:11:17
2005 m. lapkričio 14 d. 19:04:38
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...
2005 m. lapkričio 14 d. 19:02:02
2005 m. lapkričio 14 d. 18:59:56
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...