/\/^^^^____

Diena, kai nereikia kelti kojos iš namų.

Pagaliau tikras laisvadienis. Miegas iki pietų. Tuomet nušlepseni laiptais, susirenki prie durų išmėtytus laiškus. Užsikaiti kavos. Ir su visu tuo lendi į kiemą parūkyti. Net nelyja.

Kaip jau sakiau, patinka man gyvenimas Škotijoje. Su visais nuolatiniais darling ir honey. Su milijoniniais sorry. Su tuo, kad turiu du savo autobusų vairuotojus, kuriems nebereikia sakyti, iki kurios stotelės važiuosiu. Su užkalbinimais gatvėje/autobuse/parke vien šiaip, kad paklaustų iš kur esu, nes atrodau ne vietinė arba tiesiog kad pasidžiaugtų kaip gražiai keičiasi spalvos rudenėjant. Su upe miestelio centre ir jos tekėjimu laukiant autobuso. Su visomis tomis siauromis senomis gatvelėmis. Ir šiaip, žiauriai keistais žmonėmis, ypač  vyresniais už mane, nes jaunimastai čia siaubingas.

Visada zirzdavau kaip užknisa dirbti moterų kolektyve. Tai dabar gavosi turėkis. Visur, kur dirbu, aplink dominuoja vyrai. Ir blemba kaip man tai patinka. Nuo ironiškų pasišnekėjimų iki draugiško rūpinimosi.  O kavos vis kas nors pasiūlo išgerti tai jau net nežinau kiek kartų per dieną. Galiausiai pasiklystu tarp veidų ir vardų. Todėl reikia šiek tiek poilsio.

Tokio kaip šiandien.

Kai įsikuitus lovoje galvojama apie tai, kaip fainiau apsistatyti kambarį ir kur ieškoti paveikslų sienoms ir kokių būtent aš noriu. Kai iš kaimyninio kambario pasisavinama ‘game of thrones’ kolekcija ir pagaliau prasideda normalus skaitymas. Kai ieškoma skanių sausainių recepto, kad iškepus net kartu gyvenantys chef’ai neturėtų prie ko prikibti.

Taip ir gyvenam.