
200 žingsnių, arba spurdanti gyvybė
Tipas: Miniatiūra
Publikavimo data: 2008m. Spalio 3d. 16:16
|
|
- Prašau...Dar truputį...Liko tiek nedaug.
Slidus kūnelis bejėgiškai spurdėjo delne.Galėjau šiek tiek nurimti, nes vieną minutę maniau jos netekusi.
Kepinantis pietų vėjas plaikstė plaukus, nešė žėrinčias smiltis į akis.
Iš akių pasipylė ašaros, bet neaiškiame vaizde pamačiau jį, tą mėlyną raibulį, tarsi safyrą - skaisčiai šviečiantį iš toli...
- Taip, tai jis!Tu liksi gyva...
Tai tebuvo įprasta, tvaki vasaros popietė, paprastai žiūrint niekuo nesiskirianti iš kitų. Bet ji buvo kitokia, ne dėl 10 laipsnių pakilusios temperatūros, bet dėl to kaip ji pakeitė mano mintis.
Gal pradėsiu nuo to, jog be galo karštą dieną norisi gulėti ant švelnios žolės, ir bandyti klausyti ją augant.
Tačiau man labiau patiko stebėti kamuolinius debesis, panašius į keisčiausias figūras.
tėtis neseniai grįžęs iš žvejybos susikaupęs painiojo tinklą. Kiti nuo spiginančios saulės buvo pasislėpę vasarnamyje, bet kuo jie ten užsiėmė, man buvo tiesog neįdomu. Duzgiančių bičių šurmulyje išgirdau tėčio kvietimą. Atbėgusi pamačiau tėtį laikantį rankoje mažą žuvelę sidabriniais žvynais. Tėtis liepė ją nunešti į ežerą. Nesuvokusi jau pajutau man į rankas brukant kažką šalto ir gleivėto.
- Nagi, mikliau!- mane pažadino tėčio raginimas, kuris gerokai mane išgąsdino, kad net toji iškrito iš tankų.
Vieną nuobodžią popietę suskaičiavau, jog nuo vasarnamio iki ežero - apie 200 žingsnių. O dabar jie atrodė kaip kelias be pabaigos.
Žuvies žiaunos nerimastingai šokčiojo. Akys atrodė tokios pilkos ir tuščios. Jų gelmėje prisiminiau tuos dalykus, kuriuos visada stengiausi nuslėpti. Ir tie išgyvenimai pasirodė lyg blyksniai:
juodais drabužiais apsirengę žmonės;
ašaros;
vainikai perriši juodu graudulingu kaspinu;
tvirti vyrai kasantys sušalusią žemę...
Kodėl? Kodėl, turėjau prisiminti tai kas man skaudžiausia?
Paspartinau žingsnį...
- Ar tu norėjai pasakyti, kad realybės nepaslėpsi? Taip? Aš tau neleisiu mirti.
Dabar suprantu, jog žmogų įvertini tik jo netekęs.
O dabar jo nebėra,
 2008m. Spalio 3d. 16:16
|
 2009 m. balandžio 6 d.
 2009 m. balandžio 6 d.
 2009 m. balandžio 6 d.
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2009 m. liepos 9 d. 10:04:01
Jei tekstas skirtas viešam demonstravimui - klaidų neturėtų būti...
Daug minčių šuolių. Žuvys nėra gleivėtos. Beje, kaip tuščiose akyse galima ižvelgti gelmę?? Ir sakiniai "nešlifuoti". Tiesa pasakius, visiškai neitraukia. Taip "šokinėji" - sunku susitelkti. Jei pabaigoje nebūtų išvados - taip ir likčiau nesupratus.
P.S. Lietuvių kalboje nėra junginio "didelis ačiū". Tai atėję iš rusų kalbos "balšoja spasyba"..
2008 m. lapkričio 8 d. 16:32:05
____________________
Je parle français un peu.
2008 m. lapkričio 6 d. 17:54:35
kaip senais laikais kai buvo sovietu sajunga visi irgi bande saugoti lietuviu kalba
jei ir yra klaidu visi (ne ne visi yra zmoniu kurie nekreipia demesio) jus cia jau taip jieskot ju?
ne klaidas o pati teksta reik komentuot
____________________
kiekvienas apie kita galvoja pagal savo sugedimo laipsni
2008 m. lapkričio 5 d. 11:38:59
1) tai kur tos klaidos?
2) ar tu pats kąnors parašytum, nes pas tave išvis kūrybos 0.
3) čia MANO kūrybą ir prašyčiau tokių tipo "agresyvių" smailų nemėtyt.
aišku?
____________________
Je parle français un peu.
2008 m. lapkričio 4 d. 23:28:22
____________________
Kaip besigirtų laikraščių bei žurnalų redakcijos, knygų leidyklos, ir t.t., periodiškiausiai ir didžiausiais tiražais yra leidžiamas tualetinis popierius :D
2008 m. spalio 10 d. 18:54:30
man jis visada vis sukelia kąnors pačiai skaitant - viską prisimenu iš naujo. ;>
____________________
Je parle français un peu.
2008 m. spalio 10 d. 18:22:45
____________________
kiekvienas apie kita galvoja pagal savo sugedimo laipsni
2008 m. spalio 3 d. 18:46:04
didelis ačiū. ;*
____________________
Je parle français un peu.
2008 m. spalio 3 d. 18:42:17