Smėlio laikrodžio smiltys vis byra, neustoja. Smiltimis, bet ne smiltelėmis.

Mano veidrodinis žvilgsnis slenka dirbtinai apšviestomis sienomis.
Su kiekvienu stipresniu muzikos akordu jaučiu, kaip tūkstančiai nusivylimo adatų sminga į mane, praduria saugyklą, pavadinimu :ašaros... ir byra tuomet maži kristalai ant pageltusio, kava apipilto, lapo popieriaus. Tie kristalai neša mnao jausmų nuotrupas tolyn. Ir tegu. Nenoriu jų sulaikyti.

Mažiau jausmų, daugiau šaltajraujiškumo, žaidimo.

Dėde likime, dabar to iš manęs reikalaujat? Kad būčiau šalta? Manot, negaliu tokia būti? Metat man iššūkį?
Puiku.
Aš jį priimu. Gal taip pagalaiu sulauskiu jūsų meilės, globos ir rūpesčio.
Juk jums nusispjaut, kad amžinai darot posūkį tame kelyje, kur man taip gera, jauku ir ramu.
Bet aš jums parodysiu, kokia šalta moku būti.
Čia, mano teatre, dabar.
Sviedžiu juodą odinę pirštinę žemėn ir išeinu. Pro langą.

|
 2005 m. lapkričio 23 d.
|
 2005 m. lapkričio 24 d.
 2005 m. lapkričio 18 d.
 2005 m. lapkričio 17 d.
|
2005 m. lapkričio 24 d. 10:07:25
____________________
kiss the rain...whanever you needed me... kiss the rain...and wait for the dawn...
2005 m. lapkričio 23 d. 19:59:03