
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
"Apei meilę nekalbėk. Nelauk. Nešauki. Kažkada ji buvo ir... nesusirišo Nors tavęs, kaip tąsyk, laukiu Aš - stebėtinai šiuolaikiška vienišė" A. Lukoševičiūtė Degraduoju. Dvasiškai. Smunku gilyn į kažkokią duobę taip, kaip dar niekad nesmukau. Anksčiau galėdavau bet kuriam švintant pasakyti: "Sudie. Daugiau nesusitiksim". O Jam negaliu. Ir pati bijau išgisti šituos žudančius žodžius. Nors velniškai norėčiau Jam juos pasakyti, bet... Negaliu, nes puikiai žinau, kad kitą savaitgalį vėl bėgsiu norėdama susitikti. Imu sau panašėti į tą apsisnarglėjusią Mariją ar Chuanitą iš pigių telenovelių. Kiekvieną kartą, kai mano kraujyje atsiranda daug laipsnių, mano lūpos negali tarti jokio kito vardo. Tada pradedu atakuoti draugę: "Paskambink jam. Paskambink". O kol telekomunicijos paslaugas teikiantis operatorius jungia su jo telefonu, apmištu. Bijau, kad bus su kita. Juk pati Jam pasakiau: "Nieko nebus. Gali eit pas kitas". Bet vis tiek BIJAU. Tik va nesuprantu, kodėl. Blaiviai mąstant, turėčiau spjauti į Jį ir nueiti net neatsigręždama. Susirasti kokį kitą ir tą vakarą įsirašyti į atmintį naują vardą, o ryte lengva ranka ištrinti. Turėčiau nusjuokti iš jo banalių frazių, nuolat girtų akių ir kvietimo pasimylėti. Turėčiau ištrinti jo numerį ir pradėti vaikščioti kitais keliais. Deja, visą tai TURĖČIAU DARYTI. Bet žinau, kad NEDARYSIU. Negaliu. Todėl ir sakau, DEGRADUOJU. Labanakt. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2006 m. spalio 15 d. 21:48:45
Atrodo, kad kalbėjai net ne apie save, o apie mane. Taip skaudziai beprotiškai pažįstama ir išgyvanama... Turbūt ir aš degraduoju.