
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Lėtais žingsniais vėjo nešamais...nepakeliant akių į dangų, nepasukant veido į šalis nė karto, mažais mažais žingsneliais, kojas statant bet kur ir įlipant net į didžiausią balą, atsitrenkiant į kažką, vėl ir vėl... Rankos kišenėse sugniaužti kumščiai, akys atmerktos plačiausiai, bet niekur nežiūri. Ei, ar ten tikrai einu Aš? Praveriu duris, į plaučius patenka laiptinės vėsa, namie manęs laukia žalioji jasminų arbata, švelnus katinuko kailiuko prisilietimas ir maldaujantis kniaukimas, griausminga muzika ir krūva popierių, sulamdytų ir numestų į kampą, liūdesiui ir susinaikinimui drėgmės dėka, pasmerktų... ne gaila nieko, gaila tik savęs pačios. Delnus prie veido priglaudžiu, ir įkvepiu, vėl kvepalai, į tolį neša praeities šmėklų vaizdai... kad bus gyvenime geriau, kad bus daug šypsenų bei laimės, juoko, kad gyvenimas vieni džiaugsmai, tą pamačiau, neišsipildė, et, gal ir gerai. Jei nuojauta tik liūdesiui, nerimui, jauduliui, jei nuojauta džiaugsmui manęs neaplanko.. Man reikia nustoti nuspėti ateities liūdesius. nejau ir būsiu liūdesio pranašu sau pačiai? Negerai, negerai, negerai, mergyt, darai. Per daug šypsaisi bei per daug juokies, per dideliais žingsniais leki, per daug skubi, per daug Tu bėgi, per daug nervuojies ir per daug skundiesi, per daug šauki, per daug slepiesi, per mažai girdi, per daug kalbi, per mažai padedi, per daug jau sau pati rūpi, per didelė savimyla ir egoistė, per daug sutirštini spalvas, per daug meluoji, per mažai tiesos išduoti, per daug ant veido kaukių užsidėjus, ir per mažai širdies išlieji, per daug arbatos pili į skrandį, per mažai ramybės vidun įleidi, per mažai miegi, arba per daug, per daug žadi sau, per mažai tęsi, per daug tu nori, bet gal ir per mažai sieki, per greitai pasiduodi ir rankas nuleidi, per daug svajoji ir per daug galvoji, per daug vartoji tuščių žodžių, per mažai tokių, kurie prasme padvelktų, per daug klausai kitų minčių, per daug nutolt nuo visko nori, per mažai savim tiki, per daug pasitiki širdim, per daug žmonėms savęs nerodai.. per daug, per mažai, esi, gyveni... Delnais atsiremiu į sieną ir tyliai užsimerkusi niūniuoju, jei kas dabar įžengtų, ką gi pagalvotų? Ir po truputį iš širdies gelmių lenda seniena dvelkianti frazė – ai, vis vien.. oda pašiurpsta ir delnai ima degti, keistumu tai nė iš tolo nekvepia...nors imk ir kumščiais daužyk šitą sieną, nes ji nei ramina, nei slegia, o juk kažkada abu gebėjo... bet užtenka ir per kūną einančio šalčio, ir pakyla nuo žemės pavargus persona, ir nežiūri į dangų, bespalvį, bejausmį, ir nežiūri į delnus, juose liūdesį gniaužia ir neprašo prasmės, nei stiprybės, nei laimės, ir jau nežada kurt viso šito pati.. atsistojo, išėjo, tik spalvotus pirštų antspaudus paliko ant sienos.. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2009 m. gruodžio 5 d. 19:09:21
____________________
Žmogiškos būtybės yra trapios ir pažeidžiamos. Ant visų prilipdyta etiketė:Elgtis rūpestingai, naudotis atsargiai, dūžtanti prekė. [Bruno Ferrero]
2009 m. lapkričio 30 d. 21:29:33
Labai idomi vieta;] primena kazkoke rocko daina
____________________
Yeah I'm sick, oh so sick, I'm so sick of this shit. Yeah I'm lit, I'm so lit, I'm so fucked up off it. So I stumble around, till I stumble, fall down to this puddle of my tears laying here on the ground
2009 m. lapkričio 30 d. 21:26:16