2012 Pusmečio geriausieji I. Lengvasvoriai.

Taigi, šiemet nusprendžiau savo topus daryti kiek kitokia tvarka. Savo mėgstamus albumus suskirsčiau į tris kategorija, nes vertinti sunkią, populiariąją ir klasikinę muziką pagal vieną sistemą kiek sunku. Taigi suskirsčiau savo klausomą muziką į tris grupes: Lengvasvoriai, Sunkiasvoriai ir Didingieji. Dabar pristatau Lengvasvorius :)

Kol kas abecėlinis sąrašas, kadangi metai tik įpusėjo ir reitingo sudarinėti dar nėra prasmės :) 

Air – Le Voyage Dans La Lune

Turbūt geriausias prancūzų darbas per jų karjerą. Bent jau man. Visiškai kinematografinis ir puikiai nuteikiantis. Daug nėra, ką pasakyti.  Nuo elektronikos iki beveik simfoninių garso takelių. Netradiciškai grojantys, traediciniai Air`ai.

Amy Mcdonald – Life in a beautiful light

Debiutinis Amy albumas buvo tiesiog gaivus oro pliūpsnis nuobodumo ribas perkopusioje country scenoje. Natūralu, kad po tokio gero starto tikėjausi iš šios atlikėjos ir kitų gerų darbų. Deja, antrasis albumas gana smarkiai nuvylė. Tačiau „Life in a Beautiful light“ visiškai reabilituoja Amy. Gal ne toks geras kaip debiutas, bet vėl su atpalaiduojančiomis ir kabinančiomis melodijomis, puikiomis aranžuotėmis bei džeržgiančiu Amy vokalu.

Ir dar didžiulės ovacijos dainai „The Game“, kuri pilnai gali lygiuotis su iki šiol geriausia Mcdonald daina „Youth of today“.

Analogik – New Seeland

Skandinaviškas Swingas turėtų skambėti keistai, bet jei dar jis pagardintas gera elektronikos doze, tai jau darosi visai įdomu. Artimiausia etiketė, kurią galima klijuoti Analogik – Electro Swing, tačiau šis albumas tikrai išeina iš šio rėmo. Viskas nuo Nu Jazz iki net Trip Hopo yra šiame albume. Puikiai miksuoti senoviniai įrašai, gyvi instrumentai ir kreivos melodijos. Keisčiausia tai, kad šiame albume daug daugiau Gypsy groovo ir visa atmosfera tokia Kostūriciška.

Blue Foundation – In my mind I am free

Esu įsitikinęs, kad ne tik mano vienas laukiamiausių metų albumų. Buvo gan naivu tikėtis, kad BF liks visiškai tokie pat, kad pateiks tokio pat stiliaus dainų kaip „Bonfire“ ar „Silence“. Tačiau, tai toli gražu nėra minusas. Naujas amplua pareikalavo laiko apsiprasti, tačiau jau po 3-4 perklausymo nauja muzika atrado savo vietą ir skambėjo net labai gerai. BF kiek nutolo nuo tradicinio Trip hop skambesio ir dabar išbando electro pop, new wave ir vietomis net shoegaze ritmus. Neapsieita ir be vietomis pasigirstančių gyvų instrumentų.  „In my mind I am Free“ labiau plaukiantis ir vientisesnis albumas nei ankstesni Blue Foundation darbai. Ir, vis dėlto, paminėsiu, kad vietomis skamba gana panašiai į Mew. Bet tai nėra blogai.

Caravan Palace – Panic

Iš serijos, kai tiek lauki, kad net pražiopsai. Visiškai netikėtai po akim pasitaikęs naujausias Caravan Palace albumas atitiko visus lūkesčius. Tas pats pažįstamas ir pionieriškas Electro Swingas, ta pati Parov Stellariška atmosfera ir saikingas disco ritmas. Šiame albume man gal kiek per daug techno įtakos, tačiau klausosi lygiai taip pat gerai kaip ir debiutas. Swingas gyvas!

Chumabawamba – Big Society

Štai ir viskas. Viena pankiškiausių ir anariškiausių grupių istorijoje baigia savo karjerą. Paskutinis mega ironiškas ir ultra sarkastiškas albumas. Chumbawamba jau senokai nebegroja džeržgiančiomis gitaromis, tačiau, iškeitė jas į akustiniu instrumentus jie vis dar tokie pat. Skaudžiau už uodus kandantys tekstai bei paprastos ir kiek liaudiškos melodijos garantuoja puikų ironiškojo roko vakarą. Tegyvuoja karaliai išeinantys aukštai iškelta galva. Beje, albumas šis man kažkuo skamba kaip lengvesnė ir kiek modifikuota The White Stripes – Get Behind Me Satan versija. Aišku skirtumų pilna, bet kažkas man čia siejasi. Gal ir jums?

De Phazz – Audio Elastique

Ką galėjo De Phazz padaryti, tą ir padarė. Nieko naujo ir nieko blogo šios grupės fronte kaip visada. Geras, kokybiškas Nu/Acid Jazzas. Keista, kai apie gerus albumus sunku apsakyti daug žodžių, tačiau De Phazzai ne naujokai ir kas juos mėgsta, tas žino ir žino, ko tikėtis. Čia panašiai kaip su Gotan Project. Pure chill.

Guano Padano – 2

Keista, labai keista grupė iš Italijos. Šį kart dar labiau nei Air ir iki galo kinematografiška muzika. Ennio Moriconės stiliumi grojantys Guano Padano primena Tarantino ir panašaus pobūdžio garso takelius. Viskas nuo tamsaus country iki 70-80 tų metų filmų garso takelių. Gitaros, banžos ir garso efektai. Kažkas žavi ir veža jų muzikoje. Tikrai rekomenduoju paklausyti, nes šios kompozicijos skamba atskirai, nekurtos jokiam filmui, bet vis vien klausant iškyla įvairios scenos, kuriose būtų galima šias melodijas panaudoti. Kažkodėl, man rodos, kad visas albumas būtų puikus garso takelis filmui pagal „Vinetu“.

Hooverphonic – With Orchestra

Legendiniai Trip Hoperiai grįžta su nauju albumu. Tiesa sakant, su naujomis senų dainų versijomis. Kaip jau tapo madinga, grupė pasitelkė gyvą simfoninį orkestrą, kiek peraranžavo savo dainas ir šį kart jas įgrojo bei įrašė tik su gyvais instrumentais. Gana neblogai skamba ir dera patvirtinti, kad kai kurios dainos skamba net geriau. Rekomenduoju, jei norit išgristi legendine „Mad about you“ bei „Vinegar and Salt“ gyviau ir realiau.

Katie Melua – Secret Symphony

Dar vienas albumas su Simfoniniu orkestru. Bet šį kart net užpykau. Mėgstu tokias Melua dainas kaip „If you were a sailboat“, bet šį kart vien visiškai lyrinės dainos be bent kažkiek įdomesnių melodijų. Atvirai, man buvo nuobodu. Ir pati Katie dainuoja kaip užmigus. Tikėjausi daug daugiau.

Lana Del Rey – Born To Die

Nu nors užmuškit, bet negaliu pamėgti jos taip, kaip visi čia miršta. Na nebloga muzika, bet man per daug viskas kažkur girdėta. Tokia su elektroninta Regina Spektor ar kuri kita Indie/Folk atlikėja. Balsas labai geras, vokalo partijos taip pat, bet kažko man čia dar trūksta. Toks aiškus pasimetimas tarp mainstream ir indie scenos. Gal dėl to ir klausosi gana keistai.

Leonard Cohen – Old Ideas

Niam niam niam. Senolis, kaip visada romantiškai kandžiojasi. Tarsi Valentino dienos šaltukas. Nieko, ko iki šiol nesam girdėję iš Leonardo, neišgirsim, bet man patinka, kad šiame albume labiau vyrauja gyvi instrumentai, mažiau tokio mid 90s elektroninio beato. „Old Ideas“ genialiai parašytas albumas, subalansuotas klausytis prie židinio su taure vyno, bet tinkantis klausyti ir mašinoje. Ir vonioje. Ir darbe. Ir per vestuves. Ir...

Linkin Park – Livin Things

Nežinau, kodėl priskyriau prie lengvasvorių. Bet, jau seniai LP nebepretenduoja į sunkiasvorius. Kažkada buvusi mėgstamiausia grupė, grįžta su nauju albumu. Geresnis už paskutinįjį, kurio ištvėriau tik pusę pirmo perklausymo. Aišku, kai paskelbė, kad grįš prie seno skambesio, jau tikėjausi Hybrid Theory, bet buvau per naivus. Tačiau klausosi neblogai. Yra net labai gerų dainų (Roads Untraveled, Skin To Bone). Na, bet LP visad mėgo eksperimentuoti ir reikia pripažinti, kad šis eksperimentas daug labiau vykęs nei ankstesni ir galbūt atominio sprogimo po blogai įvykusios cheminės reakcijos nesukels.

Norah Jones – Little Broken Hearts

Matyt, po to, kai Norah pradėjo dainuoti naujoje savo grupė The Little Willies, nusprendė solo karjerą pasukti kita linkme. Kitoks. Kitoks nei visi N.Jones albumai. Ir, svarbiausia, vietomis, net nepažįstamas balsas. Iš vienos pusės norėtųsi pasveikinti, kad nestovi vietoje ir eksperimentuoja, bet iš kitos, man ne visur susilipdė naujas skambesys. Toks savotiškas Lana Del Rey ir senosios Jones mišinys. O kadangi jau minėjau, kad Del Rey man kažkokia pati sumišusi, tai galit įsivaizduoti kaip keistai skamba šis albumas. Bet vėlgi, neigiamai vertinti negaliu, nes yra kažkoks šarmas, kažkoks prieskonis, kuris veža, tik, matyt, reikia perskelti dar kevalą, kad iki galo įsisavinti naują skambesį.

Parov Stellar – The Princess

Įdomus bandymas. Parov Stella parodė kiek kitą savo pusę. Lyriškesnę ir melancholiškesnę. „The Princess“ pilnas ramesnių ritmų ir labiau tikro, o ne electro jazz melodijų. Aišku, tokios dainos, kaip „Nobody`s fool“ yra tradiciškos Parov Stellar šokių aikštelės lyderės, tačiau net ir jose jaučiamas naujas prieskonis, kurio man dar neišeina iki galo atpažinti. Bet bendrai, Princesė labai ištaiginga ir rafinuota. Dar vienas įspūdingas darbas į solidžią Parov Stellar kolekciją.

Regina Spektor – What We Saw From The Cheap Seats

O pasirodo pigios vietos tikrai nėra prastos. Nepakarotijamas albumas. Tekstai, muzika ir intriguojančios Spektor vokalo interpretacijos. Viskas tiesiog persmelkta kabareto ir nerūpestingumo nuotaika. Atrodo, kad Reginai visiškai nerūpi, kas ką pagalvos, ji tiesiog kuria ir dainuoja tai, kas Jai patinka. Vietomis lyriškas, vietomis maištingas, bet visada kabinantis ir įsimenantis albumas. Ir negaliu nepaminėti dainų struktūrų ir kompozicijų. Nenuobodi ir viena formule nesivadovaujanti kūryba. Bravo!

Rodrigo y Gabriela – Area 52

Vis labiau į šviesą lendantis kolektyvas. Labai daug prie to prisideda aktyvus dueto dalyvavimas garso takelių įrašuose. Ir klausydamas Area 52 negalėjau šių dviejų skirtingų Rodrigo y Gabriela amplua atsikratyti. Pavyzdžiui „Hanuman“ versija „Puss in Boots“ garso takelyje daug labiau man patinka, nei albuminė. Aišku, čia daugiau instrumentų, modernesnė aranžuotė, bet vis tiek, vien akustinis skambesys turi irgi savo šarmo. Bet kokiu atveju, grupė žino kaip užvesti ir į šiuolaikinę muzikos sceną integruoti kubietiškus ritmus. Šiuolaikiniai Santanos. Kol dar liko šiek tiek vasaros, paskubėkite paklausyti.

Tenacious D – Rise of the Phoenix

Kol kas vienas didžiausių nusivylimų. Šiam albumui iki „The Pick of Destiny“ taip toli, kad net nesugalvoju palyginimo. Negi vos ne 10 metų pertrauka buvo daryta tam, kad visame albume būtų dainuojama apie tai, kad „D is back“ ir sugroti pirmus pasitaikiusius rifus. Pritrūko ironijos, pritrūko vežančių melodijų, pritrūko to miuziklinio skambesio, kuris buvo ankščiau. Suprantu, kad tai buvo albumas/filmas viename, bet na taip nusivažiuot jau per daug.

The Cranberries – Roses

Labai lauktas ir nežinau kaip sulauktas. Sakydamas „kaip“, noriu pasakyti, kad vis nesuprantu, pateisino viltis ar ne. Yra labai gerų dainų, bet kartu ir jaučiasi, kad netraukia iki ankstesnių albumų. O gal būt jau ir laikai kiti, gal tai buvo tų dienų muzika. Super fanams dovana, bet kažko pritrūko man.

The Little Willie – For The Good Times

Opa! Va čia ta Norah Jones, kurios pasiilgau. Melodingos ir bliuzovos kompozicijos, sodrūs ir žaismingi vokalai, tiesiog visiškas vesternas. Labai pozityvus ir smagus albumas. Ir neskaitant nuotaikos, muzika dar ir labai gerai parašyta. Aišku, viskas persmelkta Amerikos jausmo, bet šis jausmas kaip niekada geras. Gospelas, jazzas, country, bliuzas, rockabilly, vergų dainos... Viskas viename ir viskas dera. Yeahhhaaaa!

The Rasmus – The Rasmus

Sakykit, ką norit. Nupopsėjo, paskikeitė, bet nustebino mane. Sakyčiau po paskutiniojo nevykusio albumo, čia didelis žingsnis į priekį. Taip originalumo mažai, beveik viskas nukopijuota nuo U2 ir Colplay, tik sumoderninta, tačiau skamba puikiai. Vasariškas pop rockas. Smagu, kad Rasmusai rado naują amplua. Man jie visad liks, kaip vieno geriausių roko albumų apskritai kūrėjų („Hide from the sun“), bet šis leidinys, taip pat neblogas. Gal kiek netikėtai šviesus, bet manęs nenuvylė.  Na gal tik kartais, kai vietomis primena Amberlife ;D.