Mano širdis vis šaltesnė nuo speigo ir sniego.
Labai greitai augdamos savyje sielos
pralaužia nuodėmės išorines sienas.
Užuot tai, ko trokštama gaut iš Dausų,

apeinant  save ir gyvenimo skonius visus,
jos turi išmokt bjauraus užmaršties meno.
Apatija padės žudyti anksčiau negu bus
bėdžių širdyse tikra jų lemtis apsigyvenus.

Mano siela nebemiega -
iškeliavusi toliau nei žvaigždės siekia,
kad rastų Tą, kuris garantuotų
viltį, gyvenimą, išgijimą duotų.

Drąsos, mano siela, išmokti gi nori
Jausti plono nemirtingo skydo svorį,
Kaip guli ant galvos šalmas skaistusis.
Pašvytuok kardu, pažink jį prieš mūšį.

Įsigavo į tamsą  ji tam čia,
Kad matytų gyvybės formų kruviną kančią.
Padėk užmušt išganymą, - girdi jų skundą.
Štai tokia bausmė joms už pagundą.

Atplėšiu savo sielą
Vienas atodūsis ir ją išsvies
Leisiu sau mirti anksčiau savo mirties

Nebūk apatiškas, neblėstančią  šypseną raski,
Tokią retą, gryną, nuoširdžią, dvasingą,
Rask nemirtingą didįjį įnagį tą,
Į kurį pasirinkimo strėlė bus paleista.

Vaikai nesiprašo, kad plaktų liežuviai gausūs.
Išeitį  susiraski sau pats. Kaip sykis
pasijusi ištuštėjęs, tarsi dausos,
Ir šios paskatos įsitvėręs laikykis...