Apeigos

Tik žodžiai, sparnuoti, lapais pabyra į vėją, Tik žemė kraują sugers, žemė išdžiuti spėjo, It savo rankomis, visa kas gyva kviečia, Keliais į juodąją dirvą, pirštai žarijas liečia... Atvėrė žaizdą, sruva kraujas, Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis... Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą, Protu pavergtą apakins širdis... Ar tai malda, ar tai kelionė Iš kurios jau niekas niekada nebegryš? Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš Gyvybę, jei kas jos paprašys? Tiesiai į dangų, krinta iš rankų navigacijos, Tik nespėja akis sužiūrėt… Kyla it liepsnos, užkeikimai ir burtai, Tylomis tolimos praeities… Aidi nuaidi, pavirsta į šaltį, Sustoja vanduo į ledą… Tiesiai į dangų, nuo barzdos, Paskutiniai midaus lašai… Atvėrė žaizdą, sruva kraujas, Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis... Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą, Protu pavergtą apakins širdis... Ar tai malda, ar tai kelionė Iš kurios jau niekas niekada nebegryš? Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš Gyvybę, jei kas jos paprašys? Tik toliai vingiuoti, suteka upem i prada, Tik menuo veliai numirs, menuo ramybe rado, Is tyro sulinio, sudrumstos akys sviecia, Rankos lyg Jievaro sakos, visa kas gyva kviecia...