Aš pamažėle tave nuodysiu

Su sąlyga, kad iki darbo pabaigos dar dvidešimt lėtų minučių, užsimaniau papilt pamazgas ant visų dviveidžių, apgavikų ir nevyrų, tų tokių liesų juokingų, be atsakomybės. Tokie vaikystėje kaltę dėl sudužusio stiklainio suversdavo šuniukui, idant mamytė nuo papo neatitrauktų už bausmę. Paskui, paaugę, kibirais tempia namo gonorėją ir tikisi, kad niekas nė nesuuosią. Mano paralelioj visatoj šitai taip iki skausmo juokinga, kad pati pamažėle atryju ir vėl nuryju savo kraujuotus vėmalus, ilgai taip darant, įkrenta paakiai, tiesa. O tokie vyrai, niekur neįkrenta – nei į akį, nei į širdį. Į pamazgų kibirą nebent, katrą mano senelis prie pečiaus statydavo, o mes, vaikai, mesdavom kiaulėms bananų žieves ir ryžių košę, pusbrolis kažkada dar ir myžo ten. Tai va, tik į tokį kibirą vyrus/šaunuolius/kazanovas/profus įstatyt ir laistyt srutom, iki kol išsipūs, kaip smirdantis babausis. Bėk nuo manęs, gyvatės, brangusis, nes vienądien praviduriuosi savo dantimis ir gomuriu.