Augam. Skauda. Saugom.

pastarąją savaitę perkračiau mintyse savo gyvenimą, savo praeitį, potyrius, išgyvenimus, mintis... ir staiga, visai netyčia, iš atmimnties ištraukus vieną vienintelį žodį, supratau nedidelę esmę, visa ko....

…ne jiems, o mums, ne dėl jų, dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę,  o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko, iš naujo užauginsiu meilę, kuri saugo… 

as rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi, mintys, patapę bagažu, į laisvę prašosi, klausydamas ramaus širdies instrumentalo, kai laiptinės betono sienos virsta mano darbo stalas, iš tekančio vandens skubėjimo imu judėjimą, iš akmeninių knygų meną pasiversti vėjumi su jais kalbėjome, dalinomės idėjomis, aš praradau religiją, bet įgavau tikėjimą, jie sėjo mano viltį mažom dalelėm ryšiu, kai į save išeidavau, jie kantriai laukė, kol sugrįšiu būna reikia laiko, bet rūkas prasisklaido ir vėl imu pieštuką, kad paišyt miestą raidėmis, ne jiems tai darau, ne dėl jų, dėl mūsų, per pusę vandenį druską ir visa tai, ką visa laika į save geriu, aš sudedu į meilę, kurią skiriu…

 …ne jiems, o mums, ne dėl jų, dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko, iš naujo užauginsiu meilę, kuri saugo… 

meilę, kuri auga, meilę, kuri skauda, meilę, kuri saugo…

 man niekas nieko neįdėjo, kelio pradžioje, aš nemiegojau su sėkme, neteko reinkarnuotis turčium, išskyrus keletą supratusių, o tai užgrūdina, beje, deja, pasaulis juokės arba buvo kurčias, purčiaus jo jis darė su manim tą patį, bruko užmarštį, rinkaus karčią atmintį, išmokau girdėti, vertinti klausimą, kiek bebūtų atsakymų, turėti dar vieną klausimą, nemėgstu aukso, visada buvau sidabras, deimantai „sucks“, geriau krištolas, akmuo paprastas, jei širdis gyva, jei siela kulka, man svetima tai, kas lentynose dulka, mačiau kaip tie, kuriais tikėjom virto tais, kuriuos apsėdo, šiukšles įmanoma sudeginti, bet pelenuose liks pėdos, nebeliks vietos, neištrint gėdos, pagarba ne daiktas, kur pakampėm mėtosi, mačiau kaip gatvėse įsigali romantinis cinizmas ir vietoj mūsų tampa mano, suprantu, kapitalizmas su laiku bujoja ego ir ambicijos, o aš tenoriu, kad butu saugomos tradicijos… 

…ne jiems, o mums, ne dėl jų, dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko, iš naujo užauginsiu meilę, kuri saugo… 

Meilę, kuri auga, Meilė, kurią skauda, Meilę, kuria saugom.

laikas laša minutėm į karsto dangtį vinutėm, stebėdamas, kaip snobai baigia SMS žinutėmis, baimė vaikšto blakstienomis, lubomis, sienomis, įkalina tūkstančius, išlaisvina vienetus, o mano siela jaučia alkį, todėl imu betoną, sutrupinu iki minčių ir užtepu ant rhyme'o duonos, kad susitaikyt su žeme, kad nuraminti būtų dangūs, ranka braižau ore magijos ženklus, instaliuodamas garsą, balso stygų membranose, jausminėse garsinėse gamose, kasdienėse paprastų žmonių dramose, tai ko nematai tarp reklamų ekranuose, šaukiančiuose - nėra vaisingų kūrėjų, praloštas mušis, pragertas tikėjimas, reikia dūšios, čia tuščios, nei peno, nei meno, jie sakė - tai neįmanoma, o mes gyvenom, tamsa ir saulė panašios abi jos akina skaudžiai, rūgštimi išrinktiesiems ir opiumu liaudžiai, ieškančiai draudžiamo baudžiamai skaudžiai, bet vis dar tikinčiai... 

meilė, kuri auga, meilė, kuri skauda, meilė kuri saugo…