
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Ruduo - tai mano grožio stabas. Ir aš kaip vergas jam meldžiuos. Stoviu baloje vėl basas Neatsigindamas šlamėjimo tylos. Ruduo išsinešė rugpjūčio dangų, Spalvą vakarinių debesų. Imu vėl jaustis lietaus lašas Ir kaip pageltę lapai tik - krentu,krentu-. Taip ir taikaisi mane sužeisti savo ginklu.Jis visai nestandartinio kalibro ir ant jo neatsispindi žvakių liepsnos. Kaip tą ginklą pavadinti?Psichologiniu,biologiniu?Ne,pa vadinsiu jį nostalgijos ginklu.Nuo jo visuomet laša praėjusio rudens lietus ir jis šaltas kaip buvusi žiema. Bet paėmus į rankas sušyla,sakytum,kaip sušalusios rankos įgrūstos į šiltas kumštines pirštines. Paimi mane už rankos ir vedi parodyti pilies griuvėsių,kuriuose slėpiausi pereitą spalį nuo lietaus.Dabar ne spalis,bet lietus vis taip pat prausia mano jauną veidą. -Pažvelk,-sakai,-į medžius. Matau,kad jie lengvai leidžia nuspalvinti savus lapus mano vedliui.Jei jis mano,kad šitam medžiui labiau tinka raudona,visus lapus nudažo ugnine spalva.Matydami medį iš tolo,žmonės galvoja,kad jis dega,bet niekas nepuola jo gesinti. Čia begalo daug medžių,neužtektų rankų ir kojų pirštų,visiems suskaičiuoti.Jie neskubėdami meta savo naštą ant žemės.Skaičiavau - per dieną jie paleidžia pavėjui nuo penkių iki penkiolikos lapų.O jei su kuriais labai susibičiuliauja,leidžia jiems pernakvoti dar vieną naktį ant plačių savo pečių. -Matai,-sakai,-jie nusirengia tik dėl žmonių. Ar kada galvojai,jog kai stovi šalia nuogo klevo ir stebi,kaip vaikai žaidžia lapų krūvose,jis šąla.Ir nė nesusimąstai,kad galbūt reikėtų užrišti jam šaliką. Grožis tapatinasi su laikinumu. O juk šiame pasaulyje viskas yra laikina. Laikini jausmai,kurie veržiasi kaip lava iš ugnikalnio ir užlieja visa,kas gyva.Pradžioje viskas dega,bet paskui lieka tik dykynė,nebetikama nei kam nors augti,nei gyventi. Man patinka ruduo ir tai,kad galiu su juo kalbėtis,kiek širdis geidžia.Juk tiek daug visko susikaupę per devynis mėnesius tylos. Ruduo - mano nostalgijos kalvė. Ir kai veda mane į pilies griuvėsius ar į parką,apsuptą liūdnokų klevų.Jis klausia manęs,ką tai primena,aš visada prisimenu žmones,kuriuos prieš kelis rudenius,o gal praeitais metais pažinau.Bet iš tikrųjų jis veda mane į mane pačią ir kiekvienais metais atrakina po vieną nematytą mano sielos kambarį ir supažindima su naujomis mano galimybėmis. Dažnai netgi pagalvoju,kad man neužteks laiko,visų kambarių apžiūrėti ir kiekviename pragyventi iki kito rudens |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2005 m. rugsėjo 28 d. 18:56:55
Man taip pat patinka ruduo gaila isvaisciau tiek gyvenimo kad tai suprasciau..