Avytė, šokinėjanti per pievas

Cha?

Vasaris – žiūrėjimo į viršų mėnuo. Nustebau, kiek daug galima atrasti, kai pakeiti stebėjimo kryptį. Net vaizdai pro troleibuso langą, kuriuos diena iš dienos stebi jau puse metų, staiga atsiveria kitame amplua – tiek daug dar nematytų dalykų.

Vasaris – atminties tobulinimo metas. Važiuodama troleibusu, mokausi eilėraščius. Ir vienos kelionės pakanka, kad jiems išmokčiau. Kam tai? O tai kažkuo žavu, ne tik erzina susilpnėjusi atmintis ir norisi ją sustiprinti.

O vakar diena įrodė, kad vasaris dievaž nerealus mėnuo. Kai kažkas patinka labai labai ir tikiesi, kad koncertas, kurio taip laukei, nenuvils, jis ima ir pateikia tokią staigmeną. Stovėjimo vieta – jei tik nori jį paliesti, tereikia ištiesti ranką. O kai visą koncertą dainuoji kartu, nes visos dainos jau seniai išmoktos, jis prieina po koncerto ir asmeniškai padėkoja. Žinau, kad jis turi mano ranka rašytą padėką ir kaip miela, kad jis atsilygino tuo pačiu:

Sakoma, kad laimei nedaug reikia, o kai gauni tiek daug, ką bemanyti?