Believe in Nothing
Paradise Lost

Reikės ir man įtraukti į must listen eilę. Dabar dar vis neatsiplėšiu nuo naujo The Tangent albumo ir netikėtai aptikto Paradaisų leftoverio .

Pastaruoju metu turbūt vienas mėgstamesnių PL albumų paprastam klausymuisi. Kaip po "Host" jis atrodo labai geresnis, iš mano subjektyvios pozicijos. Jame vis dar jaučiasi kaip Nick'as bando galbūt imituoti Dave Gahan vokalą, o dainų skambesys vis dar ne iki galo atrodo atsikratęs elektroninių garsų, kurie girdisi "Host", tad nėra ir pakankamai sunkus. Tai turbūt toks labiausiai "alternative gothic rock/metal" albumas jų diskografijoje, ir kaip eksperimentas man skamba labai neblogai. Dainos labai nesudėtingų struktūrų, paprastesnių tekstų, ganėtinai vienodos, bet tai tikrai nesukuria nuobodulio, kiekvienoje galima atrasti vis kažką kitokio, kas patinka. Šiaip jau ir instrumentai, ne tik Nick'o balsas, sukuria gerą harmoningą dinamiką, kas verčia klausytis daug kartų, veikia kaip narkotikas - Greg Mackintosh, Aaron Aedy, ir net Steve Edmondson su savo bosu - visi mano manymu, atlieka labai gerą darbą kiekvienoje dainoje.