
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Sustirsiu ir suakmenėsiu, užmigs pavargęs kūnas, už ledo rūmų bunda Saulė, bet veido spinduliai jau nepasieks... Už lango balta, rytais, vakarais – mėlyna, krečia šaltis, o širdy nerimo, jaudulio, baimės nuotrupos. Jau kelios paros beveik be miego, jau kelios paros, kai naktį, tik ramybė,tyla, aš ir žodžiai, aidintys galvoje. Viskas susipynė į vieną, susiliejo it dažai su vandeniu popieriaus lape, it elegantiškas vėsių snaigių šokis, sukuriantis žavų vaizdą... susipynė, susiliejo, išsiliejo ir pasimetė, dingo, išgaravo, ištirpo, išsitrynė, išnyko. Buvo, buvo ir nebėr... o gal niekada nebuvo? Gal tik pasąmonė sukūrė širdžiai mielą vaizdą, kad nors akimirkai apramintų susirūpinusią sielą? Iliuzija? Nesvarbu, tiek tos, užsimirš laikui bėgant, o jis bėga, tiesiog lekia it viesulas pašėlęs. Ir nė akimirkos atsikvėpti, nes kitaip ta akimirka nueis tuščiai, jau daug tokių su vėju paleidau, gaila? Nė šlako... tegu bus, ir vėją reikia pamaitint nors sykį, kad ir akimirka tuščia... jei laikas rankos ne žmogaus, tegu bent sąžinė negriauš, kad kartais veltui bėga jis... Kaip aš norėčiau šokoladinių ledų, Vasaros kvapo rytą miške, kai samanos dar drėgnos ir jaučiasi jauki tyla, o Saulės spinduliai po truputį išlenda iš už medžių, vakaro prie laužo, tokio širdžiai mielo kaip iš vaikystės prisiminimų, šilto vakaro, nes žiemos šaltis perima valdžią, šiuos ir taip šaltuos namuos, rudeninio lietaus skambesio, to tylaus kapsėjimo bei barbenimo į palangę, plaukiančių gatvių bei po skėčiais pasislėpusių žmonių vaizdo, žaibų ir griaustinio, kurie išgąsdindavo katiną ir nušviesdavo kambarį net tamsiausią naktį, įkvėpimo, kuris nesibeldžia, bet randa, kad ir kasdien po kelias minutes man, saulėtekio, kuris kiltų iš jūros gelmių, pačios jūros muzikos, kuri nuramina sielą ir prikelia mintis, sužadindama jėgas naujai dienai... norėčiau daug. Dar daug, daug, daug, daug, daug.... dar daug aš noriu, o norėt nedraudžiama, už tai nebaudžiama. Nušalau delnus, kojų pirštus, akių vokai apsunko, merkiasi, merkiasi, merkiasi... tik nujaučiu, jog ir šiąnakt bus tas pats, miegas porai valandų užvaldys kūną ir protą, po to sapnas nutrūks ir akys atsimerks, vėl užsimerks, trokš miego, sapnų, bet nesulauks, nebent akimirkai prieš bundant ir išlipt iš lovos bus dar sunkiau... gal visgi reiktų pasidėt popieriaus lapą ir rašiklį šalia, nors kokia iš to nauda? Minčių nebus, nebuvo ir tada... tik vienas noras, kuris nesipildė. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2010 m. gegužės 25 d. 07:22:22
Vasaros kvapas rytą miške? Prašau - turi.
it elegantiškas vėsių snaigių šokis? Nori tokio? Prašau - turi.
Tik viskas savo laiku, viskas tarsi sunormuota, sudėliota, sustyguota. Viskas yra savo vietose, savo tam tikru laiku, harmoningai. Tik akių nenuleisk. Stebėk ir stebėkis. Džiaukis tuo, kas yra. Po to džiaugsies tuo, kas ateis. Visks ateis, visko sulauksi, realybė - spalvingesnė už bet kokį filmą, tik būk atvira tam ir imli mergička. Ausiau nosyte
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.