
Susiplėšiau save. Rimtai. Visiškai. Nuo univero pakeitimo mano gyvenimas buvo kova už būvį ir bandymas atsitiesti. Ir nuo visų atskirti. Pirmiausia nuo šeimos dėl: -ko tu nori? -būti laiminga. -kas tau blet negerai? Nebegausi pinigų, visai blet niekur nebestudijuosi. Pasakyti taip savo dukrai ir jos nepalikyti sunkiausiu jos gyvenimo akimirksiniu kai ji ir taip susimovė. Per skaudu :). O antrą nuo draugų. Nes: -Tai pasakyk, kai būsi laiminga. Galėsim kažką paveikti. O aš dėl jų galėjau padaryti viską. Ir dariau. Tikrai dariau. Viską. Ir žinot kas blogiausia? Nei nuo vienų nei nuo kitų negaliu atsiskirt ilgesniam laikui. Ne dėl to, kad pasiilgčiau ar pan. Tam tikri dalykai neleidžia, kuriems negaliu pasipriešinti. O dabar jaučiu, kad susiplėšiau, perdegiau. Kaip, kad dainuoja Atika „Upės savyje ji nebeturi. Tikrai neturi".Aš bijau tokia būti :) Tai ką daryti? Ką? Išrašykit man kokių vaistų, prašau. Vis gi gerai, kad manęs čia niekas nepažįsta, Išleidus savo baimes į viešąją erdvę jaučiuosi geriau. Nes kažkodėl atrodo, kad tai nėra kalbėjimas su siena, kaip visais kitais atvėjais... |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2014 m. liepos 2 d. 14:41:45
cia taip suprantu kokia antrakurse :) vasara ir ner kas veikti, nuobodu
nieko cia stebuklingo nepatarsi -
ikyrejo draugai - sportuok
ikyrejo tevai - skaityk knygas
arba eik dirbti, ten bus dar daugiau nesamoniu, bet nebus laiko nuobodziauti.
na jei visai dar neimanoma istrukti, tai bent jau siek tiek prasmingai kazka veikti.
galu gale tie kiemo, mokyklos draugai labai greit isgaruos emigruos, istekes, ves ir nieko jau po 2 metu nesutiksi, issilakstys ir jau nebebus su jais apie ka sneketi
gal ir dar kazka galima veikti naudingo :) bet siuo metu neateina i galva.
kai studentas tai ta savarankisko gyvenimo ideja tokia gan miglota - nei ten darbai kazkaip vilioja, nei ten pinigu yra is kur pritaupyti. Nu kad ne veltui laikas eitu, tai bent kazkiek tobulintis reik :) jau kaip sakant kryptis yra, jau siek tiek aisku ko reiks profesijoj :) ne taip kaip mokykloj viska del pazymio, cia jau del saves
2014 m. liepos 2 d. 13:05:36
ohhh. laikykis :) ne viskas gi prarasta :)) judėk toliau, neatsigręžk į praeitį.
O tėvai man irgi ne kartą knsio proto dėl to ir ano. Bet mes irgi augam, tai kad ir kiek juos gerbtum, mylėtum, bet reikia nuo jų po truputį atsiriboti, ta prasme, pradėk gyvent jau sau gyvenimą :)