O, tik stereotipas, kad PSB kuria vien komercinę šokių muziką. Bet jie jau seniai plaukioja rimtesniuose vandenyse: 2001 m. sukūrė miuziklą „Closer to Heaven“, 2005 m. – muziką 1925-ųjų sovietų nebyliojo kino klasikai „Šarvuotis Potiomkinas“ (Battleship Potemkin), atliktą kartu su „Dresdner Sinfoniker“, 2011 m. – muziką baletui „The Most Incredible Thing“, įrašytą su „Wrocław Score Orchestra“, 2019 m. – muziką kabaretui „Musik“ bei sceniniam veikalui „My Beautiful Laundrette“. O šiaip ir jų pop dainose jau nuo pat jų karjeros pradžios galima išgirsti klasikinės muzikos įtaką, o ir aptikti tiesioginių (arba ne) sąsajų su Šostakovičiumi, Debiusi, Stravinskiu, Vivaldžiu, Čaikovskiu, Rachmaninovu ir kt. Tokių kūrinių yra apie 30, bet PSB per karjerą sukūrė gal 400 dainų ir žinomiausios tos jų pusės neatspindi. 

Mane šokiravo teigiama prasme. Nors muzikine prasme tai nėra sudėtingas gabalas, bet vien jau faktas, kad Pet Shop Boys komponuoja orkestrinę muziką, yra sveikintinas. Skambesys labai švarus ir įdomus, man patiko.