Tu klausi manęs, ar aš tave myliu 
Ir aš lyg užspringstu atsakydamas
Aš verčiau jau įskaudinsiu sąžiningai 
Nei klaidinsiu tave maitindamas melu  

Nes kas esu aš toks, kad tave teisčiau dėl to,
Ką tu pasakai ar padarai 
Aš tik pradedu
Matyti tikrąją/-jį tave.

Ir kartais, kai mes liečiames,
Atvirumo jau per daug
Ir aš užsimerkiu 
ir aš turiu tai slėpti
Noriu turėti tave, kol aš turėsiu mirti 
Kol mes abu būsim priversti palūžti ir verkti 
Noriu turėti tave, kol manyje esanti baimė išnyks 

Romantika yra sąžininga taktika
Palieka mane kovojantį su savo pasididžiavimu
Bet dėka nesaugumo 
Švelnumas išgyvens 
Aš tik dar vienas rašytojas 
Vis dar įstrigęs savo tiesoje
Nepasiryžęs kovotojas dėl medalio
Vis dar įstrigęs savoj jaunystėj

Ir kartais, kai mes liečiames,
Atvirumo jau per daug
Ir aš užsimerkiu 
ir aš turiu tai slėpti
Noriu turėti tave, kol aš turėsiu mirti 
Kol mes abu būsim priversti palūžti ir verkti 
Noriu turėti tave, kol manyje esanti baimė išnyks 

Kartais aš trokštu tave parklupdyti
Kartais norėčiau prasilaužti 
Ir laikyt tave begalybės apsiausty
Kartais aš tave suprantu 
Ir aš žinau, kaip sunkiai reikia stengtis tau
Aš esu stebėjęs, kai meilė tuo tarpu tau diktavo.
Ir aš esu stebėjęs, kai meilė nuo tavęs tuo tarpu nusisuko.
Kartais manau, jog mudu - plūduriuotojai,
Vis ieškantys sau draugo:
Kaip sau sesers ar brolio savo,
Tačiau į aistrą išvirsta viskas vėl.

Ir kartais, kai mes liečiames,
Atvirumo jau per daug
Ir aš užsimerkiu 
ir aš turiu tai slėpti
Noriu turėti tave, kol aš turėsiu mirti 
Kol mes abu būsim priversti palūžti ir verkti 
Noriu turėti tave, kol manyje esanti baimė išnyks