Daugybė manęs

Nazgul

---

Tipas: Eilėraštis Publikavimo data: 2012m. Sausio 25d. 18:22

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Kartais atrodo, kad aš – tai ne vienas ir tas pats žmogus, o daugybė viduje manęs maištaujančių (tai dominuojančiu, tai recesyviniu elgesiu) merginų. Lyg aš būčiau dėlionės dėžutė, kurioje voliojasi daug skirtingų detalių, kurių nei viena neatitinka kitos, tačiau jas sieja tik spalvinis kontekstas, kuris priklauso nuo besikeičiančių pažiūrų, principų, nuotaikos..
Lyg būčiau dūdmaišis, kuris išgauna fortepijono garsą. Berods atrodau vienaip ir atitinkamai parodau savo požiūrį į gyvenimą, tačiau manyje plaukioja kita melodija – noriu visiškai ko kito, tačiau dėja fantastiško..
Vieną akimirką galiu įsivaizduot, kad pajėgčiau savo gyvenimą pastatyti ant vienos kortos. Jei ne ta laimingoji korta – visas gyvenimas griūtų, nueitų veltui ir taip skaudžiai bei nebepataisomai, kad net nepadėtų tėvai.
Aš nesu naivuolė ar optimistė, kuri „pasitiki“, kad išeis būtent taip, kaip planuoji, tikiesi.. Aš kaip tik esu realistė su pesimismo prieskoniu, tačiau kur reikia įpaišau ir optimizmą (koks gi be jo gyvenimas?;)). Nežiūriu į gyvenimo aukštybes su nuostaba ir baime, o drąsiai apie tai svajoju, bet neleidžiu sau daugiau. Mėgstu sedėti kalno vidury, tiesiog paprastumas man arčiausiai pasiekiamas ir protui suprantamas kaip tinkamas, nepavojingas gyvenimui vertybių lobynas, iš kurio galima semtis kukliai tiek, kad nesusigadinčiau gyvenimo maksimaliai. Maksimalizmas kaip debilizmas.. Maksimlistai siekia daugiausio ir viską stato ant „daugiausio“. Ne, jei aš gyvenu, tai reikia nugyventi turiningai ir šį bei tą naudingo nuveikti (kalbu apie darbus visuomenei, gamtai, menui..) ir palikti bent šiokius tokius pėdsakus, kitaip tariant, pasitikiu savimi tiek, kad net drįstu pasikliauti savo pasaulėžiūra ir pakloti jos pūkelius visuomenėje, kad kitiems tektų ne riešutus gliaudyti, o plunksneles rinkti. Palikčiau kokių geresnių, neprastos meninės vertės darbų – ir man to pakaktų.
Man patinka aiškinti. Na padėti, vadovauti.. Norėčiau įkrėsti proto žmonijai (skamba absurdiškai ir herojiškai), tačiau tai net neturi būt kažkas neapčiuopiamai išaukštinto (kalbant apie mano karjerą), o paprasto, pagal mano galimybes.
Karjera man ne per seniausiai buvo didis terminas, vien tik dėl to, kad aš maniau, jog jis reiškia šį tą prasmingo ir protingo, atspindėjo brandą ir savarankiškumą. Dabar tai darosi nebe toks blizgantis viršelis, o tinkamas požiūris į gyvenimo pirmąjį įspūdį: viskas yra pasiekiama, tik reikia noro. Tiesa, jei neturėčiau noro, kaži ar aš apie ką nors bent galvočiau. Manyje dega entuziazmas padėti, aiškinti (skamba taip, lyg norėčiau dirbti mokytoja), tačiau mastau apie patinkančia veiklą gyvenime, apie bendradarbiavimą: naudą sau ir visuomenei. Visai kaip grybo ir medžio „bendradarbiavimą“.
Tačiau kartais, kad ir kaip seniai svajoju apie ekologistės profesiją, manyje kartais išsiveržia kiti „aš“.. Tai menininko sielos kertelė, kuri trokšta kurti, atrasti... Bet Ši puselė turi bendro su realiąja manimi – noriu palikti pėdsaką.
Absurdišką yra ir tai, kad sulaukiu įvairios aplinkinių nuomonės, bet keista, kad teigiamos ir palankios, tad gaunasi taip, kad dėlionės gabalėliai turi nepaprastai didelį ryšį, kad ir kokios jos bebūtų skirtingos.

2012m. Sausio 25d. 18:22

Nazgul / Ežero dugnas  2014 m. birželio 29 d.  Nazgul / Melo paukštis  2014 m. birželio 10 d.  Nazgul / Stiklo šukės  2012 m. rugpjūčio 30 d.