Demilitarizuota. Denacifikuota. Demokratizuota

Raudoni dirbtinių perlų karoliai žėri energiją taupančios lemputės šviesoje, vienas raudonai nulakuotas nagas laukia, kol prie jo prisijungs ir kiti, o mano galva vejasi mane iš paskos. Lyg mintys būtų vietoje, bet joms sujungti reikėtų ir proto. Jo nėra. Šiandien aš šinšila.

Einu su baltu maišiuku rankose, viduje rangosi jau minėti karoliai, o priekyje matau einančią draugę, kurią vakar netyčia sutikau lietuvių olimpiadoje. Mudvi nesimatėme jau kelerius metus. Sustojame, aptariame vakarykštes užduotis ir kur, kaip, kada susimovėme. Mūsų klaidas garsiai komentavo gale sėdinti vertinimo komisija. Jai nerūpi, kad taip mums trukdo susikaupti. Iš kabineto išėjau paskutinė. Ir tada tie tamsūs koridoriai... Prisiminus juos, baimė sukyla it cunamis. Taip, Misa, tie koridoriai tikrai mane traumavo. Truputėlį.

Ir lyg tyčia šiandienos samprotaujamo rašinio tema – baimė. Esu fortūnos atspindys iškreiptame gatvės balos veidrodyje.

Su drauge aptarinėjome ir neseniai vykusį filologų konkursą. Abi mes, tik skirtingose kategorijose, laimėjome miesto etapą ir dabar kažkur, kažkada, kažkaip teks ginti savo miesto garbę. Nors ne vienas lauke aš karys. Nors atradau bendrapilietį, su kuriuo galėsiu kartu sėdėti autobuse. Taip... bendrapiliečiai... Šį žodį ypač mėgo Kamiu. Likimo ironija, jog apie Kamiu mudvi irgi kalbėjome. Mano šypsena pražudys baltą balandį, nes aš džiaugiuosi atradusį dar vieną šio rašytojo gerbėją.

Pradžiuginti sielai kartais reikia tiek nedaug. Trupinėlio, žiupsnelio to ir ano. O gal dar ir šito.

O gal protas sugrįžo. Tai tikrai nėra tos varlėmis šokuojančios mano mintys.

Susvetimėjimas yra tikrasis šių dienų varovas. Ugnies medžioklė su varovais kažkur dingo tarp laiko juostų. Pasiklydo vertime arba lėktuve, gal jo reise. Boingas 747. 1974 metai. 4 mėnesis. 7 diena. Iškilmingai skelbiu šią dieną švenčianti kasmet. Tai juk mano brolio gimtadienis.

Ką jam nupirkti dovanų?

Rytoj laukia gyvenimo būdo pamokėlės, naujos atlasinės suknelės tampymas ir policininkų vaidinimas. Gal todėl rytdiena pasitikėjimo man nekelia. Aš norėčiau prasmegti skradžiai žemėn bent savaitei, kad kažkuri atsijungusi mano proto dalis parašytų tuos bandomuosius egzaminus ir prakeiktą anglų olimpiadą. Ir tik man sekasi taip SIAUBINGAI, jog sužinojusi, kad istorijos bandomasis ir minėtoji olimpiada tą pačią dieną, pirmą kartą panorau riebiai nusikeikti visiems girdint.

Todėl šiandien aš būsiu demilitarizuota, denacifikuota, demokratizuota visai kaip Vokietija po Antrojo pasaulinio karo. Te bus tai mano bausmė.

Norisi kažko tokio trumpo ir nesudėtingo...

IDA arba KOVO IDOS

Graikų mitologijoje Ida buvo Idos kalno Kretoje nimfa, kartu su Adrastėja globojusi kūdikį Dzeusą.

Senovės Romoje idos buvo tradicinio romėnų kalendoriaus kovo, gegužės, liepos ir spalio 15 dienos, kitų mėnesių – 13. Dabar kovo idos yra labiausiai žinomos kaip diena, kada 44 m. pr. m. e. buvo nužudytas Gajus Julijus Cezaris. Kiekvienos kovo idos šiuo metu Romoje minimos apsirengus togomis Cezario mirties vietoje.