Kad būtų aiškiau, ką Petručis deklaruoja šioje nežmoniškai puikioje dainoje, pridedu pastraipą iš filosofijos vadovėlio.

Dieviškosios Iliuminacijos teorija bendrai yra įsivaizduojama kaip išskirtinai krikščioniška, išskirtinai viduramžiška ir būtent priskiriama Aurelijui Augustinui. Tame yra tiesos, atsižvelgiant į tai, kaip uoliai ir rimtai krikščionys viduramžių filosofai diskutavo šia tema, ir kokį svarbų vaidmenį iliuminacijai savo pažinimo teorijoje suteikė Augustinas. Vis dėlto, geriau galvoti apie šia teoriją platesniu kontekstu. Dieviškoji iliuminacija vaidino svarbų vaidmenį senovės Graikijos filosofijoje, Neoplatonizme ir viduramžių Islamo filosofijoje. Dar daugiau, būtent krikščionys viduramžių filosofai XIII a. pabaigoje patys ryžtingai paneigė šia teoriją. Dieviškoji iliuminacija yra teorija, kuri teigia, kad žmogaus protas nuolat pasikliauna kažkokia specialia nenatūralia parama, kad dalinai užbaigtų savo įprastus pažinimo darbus. Parama būtinai turi būti nenatūrali, arba tai nebus laikoma dieviškąja iliuminacija. Ji turi būti speciali, kažkas daugiau nei dieviškas kūrinys ar žmogaus protas. Bet šios teorijos šalininkai turi manyti, kad mums reikalinga ši parama tik tam tikrai mūsų pažinimo darbų daliai: sunku įsivaizduoti, kad kas nors mano,jog kiekviena žmogaus pažinimo forma reikalauja dieviškosiosios iliuminacijos. Naudinga manyti, kad dieviškoji iliuminacija yra analogiška palankumui. Kaip ir palankumo šalininkai priima be įrodymų dieviskąją įtaką valiai, taip ir dieviškosios iliuminacijos šalininkai priima be įrodymų teiginį, kad dieviškoji įtaka veikia protą. Palankumas nelaikomas žmonių norų ir motyvacijų paaiškinimu, netgi dorų norų ir motyvacijų. Palankumo šalininkai verčiau laikosi tos nuomonės, kad yra tam tikros valios būsenos, lemiančios žmogaus gerbūvį, kurias mes gauname tik dieviškosios pagalbos dėka. Panašiai ir dieviškosios iliuminacijos teorija nėra visų įsitikinimų ir viso pažinimo paaiškinimas. Tikriau sakant, ši teorija teigia, kad yra tam tikros pažinimo rūšys, būtinos pažinimo plėtrai, kurias mes gauname tik su specialia dieviškąja pagalba. Gan keistas faktas, jog, nepaisant analogiškumo, palankumas yra laikomas ne filosofiniu, bet labiau teologiniu klausimu. Taip pat keista, kodėl dieviškoji iliuminacija nelaikoma labai tikėtina jau nuo XIII amžiaus, kai į palankumą vis dar labai rimtai žvelgia daugelis teologų. Daugeliui žmonių šiandien sunku rimtai žvelgti į dieviškąją iliuminaciją, sunku matyti ją kitaip nei tik keistą relikviją. ...