
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suneriu pirštus ir priglaudžiu prie lūpų, negirdžiu tylos , o kraujagyslėmis į širdį teka nerimas, bet bandau jį ignoruoti. Ir kaip kartais viskas smogia į širdį lyg aštriausias durklas, giliai giliai sminga ir dar negailestingai sukiojama į šonus, kad labiau skaudėtų. Ar jau verki? Tai eik į kampą paverk. Eik pasiskusk. Negi tau skauda? Kokia tu silpna... ir daugybė žodžių, lyg gyvatės nuodai, lyg ugnis, degina, degina, skaudina... O aš neverkiu, ir nenoriu, nors kartais visai nejučia netikėtai akyse sužiba ašaros, sužiba ir pranyksta... Aš jaučiuosi lyg mažas vaikas spindinčiom akutėm,naiviu žvilgsniu ir miela šypsena. Toks strakaliojantis aplink visur, besimaišantis po kojomis, sukeliantis juoką ir pats be perstojo kvatodamas lyg būtų pamatęs ką neapsakomai juokingo,nors taip nebuvo. Aš aitvaras, paleistas iš rankų ir nuskridęs pašnekėti su baltais debesėliais. Aš vėjas nešantis tingiai besisukančių snaigių grupes. Aš kelias padengtas šaltu ir abejingu ledo sluoksniu. Aš katinas, tipenas taip tyliai savo mielom pukuotom letenėlėm, kad niekas manęs negirdi, ir nesiklauso. Aš tyla, nes aš vis rečiau praveriu lūpas... Einam į kampą, paverksim, nereikės laukt to, kas it šluota iš kūno ir sielos sušluotų visą sumautą šlamštą... Dar gerai, kad būna kartais gera, gera būti Saule.. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2010 m. gegužės 25 d. 05:10:25
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.