Mėnuo Juodaragis XXI. [Eimanto Genio nuotr.]Festivalis „Mėnuo Juodaragis“ vykęs jau dvidešimt pirmąjį kartą buvo vėl ypatingas – kas 4 metus jis tradiciškai būna glaustesnis ir vadintinas „mažuoju Juodaragiu“. Šiam susibūrimui pasiūlytas ribotas bilietų skaičius (apie 2 tūkst.), kitaip tariant, į festivalį pakviesta jam pasišventusi gentis arba ištikimiausieji lankytojai. Taip buvo siekama kartu prisiminti renginio ištakas ir gentišką jaukumą. Šių metų tema: burtai. Šį kartą „Mėnuo Juodaragį“ rengianti nepriklausoma baltiškos muzikos leidykla „Dangus“ pakvietė pasinerti į paslaptingus ritualus, susieiti, susiburti į ypatinga Lietuvos vietovę – Vakarų Lietuvoje, už Raseinių, Molavėnų piliakalnių komplekse. Vieta iš tiesų įspūdinga, užburianti ir labai jauki – Šešuvio upelio kilpų išraizgytas slėnis, apsuptas miškų ir su dvejais nuostabiais piliakalniais bei nuo jų atsiveriančiu gamtovaizdžiu.

Penktadienis. Festivalis prasidėjo baltiškomis apeigomis, prisimenant senąsias tradicijas ir kviečiant pagerbti gamtą. Apeigų atmosferą sustiprino ir po giesmės perkūnui nugriaudėjęs grėsmingas griausmas. Tad festivaliui įvykti buvo „duotas leidimas” iš dangaus. Festivalio metu buvo įrengtos dvi scenos – pirmąją dieną Didžioji Dausų scena buvo patikėta perkusininkui Gintui Gascevičiui, o po jo atliekamų svaiginančių ritmų pasirodymo scenoje toliau šėlo tikros laumės – „Sen Svaja“, šį sykį vyko tikri užkalbėjimai. Pagrindiniais vakaro atlikėjais tapo geri festivalio draugai – „Ugniavijas“, kurie pristatė savo naują albumą ir surinko didžiausią auditoriją, kuri mėgavosi šauniomis dainomis ir tvirtais balsais, o ir patys klausantieji nevengė prisijungti. Antrojoje pagal dydį, šį kartą pavadintoje Pagaugų scena, visad šaunu išgirsti Vytauto Pliadžio projektą „OBŠRR“, kurio tamsi, industrine atmosfera persmelkta muzika puikiai tiko prie vietos kuriamos atmosferos.

Šią dieną dar sudalyvauta dviejose labai įdomiose paskaitose. Kartu su Prof. dr. Vykintu Vaitkevičiumi („Atrandant partizanų valstybę”) ieškota, prisiminta partizanų valstybė ir partizaninio karo reikšmė ir jo prasmė, o dr. Aistė Petrauskienė dalinosi atradimais ir tyrimų subtilybėmis bei nagrinėjo rimtą klausimą, kaip minėsime 70-sias LLKS metines bei pasiūlė savo minėjimo variantą – kas savaitinius žygius LLKS tarybos narių keliais. Taigi, vyko įdomių ir dėmesio vertų paskaitų, o taip pat ir užburiančių ritualų, kartu su Danute Januškiene prisiminta kvėpavimo įvairovė ir svarba. Kultūringai praleidus dieną, o galiausiai prapliupus lietui pasinerta į sapnų karalystę.

Šeštadienis. Rytas festivalyje prasidėjo edukacine gaida – Simonas Gutautas, Ričardas Pocius, Artūras Masiliauskas pasakojo susirinkusiems, kaip daromas Mistinio alus. Aiškinama buvo giliai, ne tik visa alaus darymo technologija, bet ir cheminės subtilybės bei įvairiausios antropologinės, istorinės ir kultūrinės įžvalgos, kurios vis lydėdavo pasakojimą.Galiausiai buvo pagaminta ir alaus. Šalimais Folk scenoje grojo „Vadaujos“ kolektyvas, kurie sudainavo labai dailių kūrinių, jei jų dar neklausėt – paklausykit. Po šių veikų skubėjau pasižiūrėti į galingą reginį – rąstplėšį – tai senovinis lietuvių vyrų žaidimas, kurio dalyviai parodė, kad yra ne iš kelmo spirti, buvo išties daug veiksmo.

Grįžkime prie muzikos, folk scenoje prasidėjo merginų „Obelija“ koncertas, jos pridainavo daug gražių dainų, kurias pačios (at)randa etnografinėse ekspedicijose. Dainuota su dideliu užsidegimu, tai geriausia reklama būsimam kolektyvo albumui. Šį vakarą nuskambėjo dar nemažai įdomių grupių – „Esatis“ vienas iš jų, kuri atliko kažką panašaus į post-rock, post-folk stiliaus kūrinius bei grupė „Driezhas“, grojanti jau dvidešimtmetį, kurių kūryboje elektroniniai atgarsiai ir kiti muzikiniai niuansai yra tarsi nutapyti. „Driezhas“ kuria garsovaizdžius – įvairiose vietose įrašytų vaizdinių muzikinį (at)kūrimą.

Tikriausiai viena didžiausių viso festivalio auditorijų susirinko paklausyti iš Tuvos atvykusios grupės – „Alash“. Grupė atlieka gerklinį dainavimą, skamba tradiciniai stepių kraštų instrumentai, pasižymi ypatingu nuoširdumu. Po koncerto grupė padėkojo už šiltą priėmimą ir su apmaudu pranešė, kad jiems teks labai anksti ryte išvykti, nors mielai liktų. Po šios grupės į sceną žengė „Kiti kambariai“, kurie prisistatė kaip jauna grupė, nors buvusiems „Foje“ grupės nariams (Arnoldas Lukošius, Algimantas Kriščiūnas, Darius Burokas) ne tiek jau mažai metų. „Kiti kambariai“ ir „Foje“ skambesys buvo išties labai panašus, nors užsidegimo grupei tikrai netrūko. Grupės paklausyti susirinko nemaža auditorija, tačiau kartais keistai nuskambėdavo Žilvino Sebeikos raginimai patrepsėti, turint galvoje, kad muzika ganėtinai melancholiška. Po nostalgijos apraiškų pajudėjau iki Pagaugų scenos paklausyti Lauryno Jukonio projekto „NULIS:S:S:S“, skambėjo industriniai, ambient garsai ir riksmai. Visai įdomus projektukas, kuris sukėlė labai teigiamas emocijas. Kokia tinkama ir dėkinga ši scena, jos aplinka, apšvietimas tamsiems, industriniams ieškojimams.

Galiausiai šeštadienio ritualų ir magijos headliner’iais tapo grupė „Heilung“. Grupė iš Danijos subūrė visą gentį vyrų ir šamanių – jie buvo pasipuošę elnių ragais ir kailiais. Mušami būgnai, šauksmai ir dainos, tokios pirmykštės ir gaivališkos – skambėjo ir rodėsi taip, kaip tikriausiai atrodo pirmapradžiai, archaiški ritualai, kuriuos papuošė uždegta Ugnies skulptūra – degantis ratas.

Sekmadienis. Ryte, Daiva Šeškauskaitė vedė mokymus apie kankliavimą, o jie buvo taip šauniai ir šmaikščiai pravesti, kad dalyviai labai greitai, vos per keletą dešimčių minučių, išmoko pagroti vieną kūrinį kanklėmis. O taip pat paskutiniąją „Mėnuo Juodaragis“ dieną skambėjo viena smagiausių festivalio grupių – „Arbata“. Šie vyrukai net ir per lietų visiškai užvaldė ir išjudino susirinkusią auditoriją, buvo išties labai šaunu, o ir patiems atlikėjams festivalyje neabejotinai patiko. Bisui „Arbata“ net sugrojo dainą nuo kurios jiems jau bloga, tačiau ji vis tiek skiriama Gincei (buvusiam grupės bosistui) – „Linkėjimai tau”. Taigi, kaip sakė Andrius Zalieska, svarbiausia į viską žiūrėti pozityviai liūdnai ir tada viskas bus gerai, o buvo išties gerai. Po jų į sceną žengė „Arklio galia“ – nurauta grupė su nurautais dainų tekstais. Šiek tiek keista, kad visai stipriai pasirodančios grupės nebuvo įtrauktos į ankstesnių dienų programą, tačiau puikiai užpildė trumpą paskutinę dieną ir ragino neapleisti šio puikaus festivalio anksčiau laiko.

P.S. Nepaisant gerų dalykų reikia paminėti ir keletą ne tokių mielų:

*Liūdna, kad nebuvo įsileista į festivalį mergina atjojusi su žirgu.(Senovės tradicijų, baltų festivalis, kuriame daug dainuojama apie žirgus, tačiau jie neįsileidžiami).

*Norint patekti į festivalio teritoriją reikėjo laukti daugiau nei pusvalandį, nors šiemet „Mėnuo Juodaragio“ dalyvių ir buvo daug mažiau, ribotas skaičius. Liūdna, kad tiek laiko reikėjo praleisti eilėje.

*Kalbant apie eiles, jų buvo nemažai ir prie dušų, tualetų, o pastarųjų vietų galėjo būti ir daugiau. Juk nelabai smagu ilgesnę festivalio dalį pralaukti eilėje, kai tuo metu galėtum klausytis paskaitos, žiūrėti filmą ir t.t.

*Folk scenos apšvietimas – buvo vos keletas prožektorių ir berods tik vienas nukreiptas į kiemelį, tad atrodė tamsoka ir nepatogu šokiams, nors šiaip vieta buvo pasirinkta labai tinkama.

*„MJR: Trijų dienų festivalio scenose pasirodys keturios dešimtys muzikos kolektyvų iš Baltijos kraštų ir įvairių tolimų šalių – tiek puikiai pažįstami ir mylimi MJR senbuviai, tiek nauji ir negirdėti atradimai. Šiemet jų vardai liks nepaskelbti iki pat renginio pradžios – leisk Tave nustebinti, kai atvyksi!“
Sunku suprasti, ką šiuo atveju norėjo pasakyti organizatoriai, nes nors ir buvo šaunių lietuviškų kolektyvų, o festivalio headlineriai „Heilung“ padarė tikrai įspūdingą šou, vis tik nebuvo kuo labai nustebti.

Taigi, festivalyje dar vyko labai daug įdomių dalykų, nuo futbolo iki įvairiausių būrimų, amatų, pirties, vaikams skirtų programų, gamtos meno (ypač patiko Justės Brukštutės, Jono Liugailos ir Rūtos Ivaškevičiūtės „Homunkulas homunkule“ bei Miglės Markulytės ir Andriaus Tamošiūno „Akivarai“ darbai). O šiųmetinis Juodaragio alaus buvo labai teisingas. XXI-jame „Mėnuo Juodaragyje“ buvo labai jauku, festivalio metu aplanko tikrai užburiantis ir suburiantis jausmas. Nuostabi šiųmetinė lokacija ir labai dailus apšvietimas, kuris sukūrė nepakartojamą atmosferą ir kupiną magijos. Ačiū.

Renginyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas.