Bliuzo Naktys. "Bliuzo naktys" - tai jau dvidešimt tris metus vykstantis festivalis Varniuose, ant Lūksto ežero kranto, kuris kasmet sutraukia bliuzo gerbėjus iš visos Lietuvos.

Šiemet bliuzo naktys mane nustebino stiprių atlikėjų gausa ir stilių įvairove.

1 diena

Pirmąją bliuzo naktų dieną pradėjo amerikietis Keegan McInroe kartu su bliuzo naktų legenda Aleksandru Belkinu ir lietuvaičiai Mood Sellers Band, apsišarvavę įvairiausių dydžių ir rūšių pučiamaisiais instrumentais ir gera nuotaika.

Bliuzo naktys be abejonės yra tradicijų festivalis ir be kai kurių mažų detalių festivalis prarastų savo dvasią ir prasmę. Tai tokie dalykai kaip bliuziasriubė, bliuzo naktų himnas, skambantis keliasdešimt kartų per dieną, degančios raidės Lūksto ežere, Woodstock‘ą primenantis palapinių miestelis ir Lietuvos bliuzo legenda Arina ir Veto Bank. Šie metai nebuvo išimtis, visi šie dalykai lepino senbuvius, o naujokai sulaukė galbūt naujos tradicijos – krikšto.

Puikia nuotaika apsišarvavę po Arinos ant scenos lipo amerikiečiai Dwayne Dopsie & The Zydeco Hellraisers. Nuo jų nesinorėjo patraukti akių, vienas grupės narys netgi buvo užsidėjęs keistą instrumentą, primenantį senovines skalbimo lentas su ruoželiais. Derindami tokį keistus garsus skleidžiantį instrumentą ir akordeoną, amerikiečiai greitai išjudino publiką ir paruošė pagrindinei šių metų festivalio grupei.

Po praėjusių metų fiasko su Steven Seagal, kuomet minios žmonių bandė pabėgti dar po pirmosios jo dainos, tikiu ne vienas išsigando pamatę šių metų pagrindinę grupę, pavadinimu Steve‘N‘Seagulls. Bet šie suomiai nė iš tolo nepriminė praėjusių metų. Tai nuotaikinga koverius grojanti grupė, kurioje kiekvienas narys turi savo unikalią charizmą ir aprangos stilių bei kas nenorėtų išgirsti bandža atliekamo Thunderstruck pragrojimo?

Vakarą užbaigė The Road Band be kurių bliuzo naktys tiesiog nebūtų bliuzo naktys.



2 diena

Antrą dieną ir dieninę programą pradėjo Justė Kazakevičiūtė švelniu, bet stipriu balsu užliūliavusi bundančius festivalio dalyvius, ir jaunasis bardas Artūras Dubaka. Toliau pasirodė trys jaunos lietuvaičių grupės Midnight Special, MOVO ir Sakai. Pasirodymo metu grupės MOVO vokalistas prisipažino, kad jie bliuzo naktyse lankosi jau seniai ir pagaliau sulaukė savo progos pasirodyti ir ant scenos.

Latviai The Pink Elephants dar šiemet pristatę savo debiutinį EP albumą ir pasižymintys psichodeliniu roku su bliuzo prieskoniu buvo, be abejonės, mano laukiamiausia grupė šiemet. Ir nors tokio didelio įspūdžio jie nepaliko, gal per aukštai buvau iškėlusi jiems kartelę, bet šis jaunas ketvertukas iš Rygos, tikiu, sugrįš į Lietuvą dar ne kartą ir ras savo fanų čia.

Vakarinę antrosios dienos dalį pradėjo Šarūnas Petrutis. Indie ir folko mišinys buvo pats tas apšildyti publiką prieš dar vieną vakarą su bliuzo ir netgi rokenrolo ritmais. Toliau ant scenos lipo jau nemažą fanų būrį per metus susirinkusi grupė Baltasis Kiras.

Tikrą rokenrolo fiestą dalyviams padovanojo latviai R‘n‘R Band Keksi & Orchestra. 20 žmonių scenoje sutalpinę Keksi ant scenos trypė ir dūko ne ką mažiau nei susirinkusieji jų pasiklausyti. Išlaikytas buvo ir atitinkamas aprangos kodas, vyručiai atrodė tarsi iš amerikietiško seno filmo.

Jesper Munk tapo mano šio savaitgalio atradimu. Unikalus žemas balsas su keistu, sunkiai nusakomu prieskoniu ir ramiais ritmais gal festivalyje ir neišjudino publikos ir buvo tikra priešingybė prieš tai grojusiam rokenrolo kolektyvui Keksi, bet kartu tai buvo proga atgauti kvapą, nes jau iškart po to į sceną lipo publikai jau puikiai pažįstami Latvian Blues Band kartu su Justina Lee Brown iš Nigerijos. Charizmatiškoji atlikėja iškart pavergė publiką bendravimu, keliais lietuviškais žodžiais ir stipriu balsu.

Ir šių metų bliuzo naktis užbaigė grupė Garbanotas Bosistas. Jaukiai bliuziškai atmosferai sukurti jie pasitelkė ne tik savo muziką, bet ir šviesų pritemdymą bei aprangą.



Festivalyje lankėsi, vertino ir akimirkas įamžino Rugilė Jatkauskaitė