Ir kol Berniukas miegojo, sapnuodamas pajūrį, mažasis Triušis gulėjo tarp senų paveikslėlių knygų kampe už vištidės ir jautėsi labai vienišas.• Jis galvojo apie tas ilgas saulėtas valandas sode – kokios laimingos jos buvo – ir jį apėmė didžiulis liūdesys. Jam atrodė, kad mato jas visas praeinant pro šalį, vieną už kitą gražesnę: pasakų namelius gėlių darželyje, ramius vakarus miške, kai jis gulėdavo tarp paparčių, o mažos skruzdėlytės bėgiodavo per jo letenėles; tą nuostabią dieną, kai jis pirmą kartą suprato, kad yra Tikras. Jis galvojo apie Odiniu Žirgu vadinamą senąjį arkliuką, tokį išmintingą ir švelnų, ir apie viską, ką šis jam buvo pasakojęs. Kokia prasmė būti mylimam, prarasti savo grožį ir tapti Tikram, jei viskas baigiasi šitaip? Ir ašara, tikra ašara, nuriedėjo jo maža, apsitrynusia aksomine nosyte ir nukrito ant žemės.• „Argi aš nebuvau Tikras anksčiau?“ – paklausė mažasis Triušis.• „Tu buvai Tikras Berniukui, – tarė Fėja, – nes jis tave mylėjo. Dabar tu būsi Tikras visiems.“