Soon an angel's leaving
They're ruled by laws of gravity
Soon this door is closing
And you'll never know unless you go
No, you'll never know if you won't go
wishing well of wonders
Glitter box of dreams
Inside lie bitter pills
You know I never wanted
To sing for your lover
But the angels sang of love
And outside the night was falling
fly - fiery angels kiss the sky
Won't you shine your light down on me
Fly - through the blazing cosmic eye
No, you'll never know if you won't go
eleven ways to lose your mind
Seven ways to shine
Four doors that may take you in
One that's closed behind
I should have seen you leaving
But I never thought you'd go
No, I never thought you'd walk away
it's getting dark, too dark to see
And angel's a long time gone
Too many things I can't combine
With logic reason
How can I tell the black from white
If all is black and blue?
God knows where I'm going
When the keeper waves me through...
Užteko vienos perklausos, kad nuo šios dainos pasijusčiau kaip Rojuje. Išties daina be priekaištų. Labiausiai patinka vietos, kuriose bosas persipina su sintezatoriumi ir sukuria tokį mistiškai patrauklų skambesį.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Šito kūrinio paklausęs prieš kelias dienas tiesiog išvirtau iš klumpių. Post-rokiška įžanga žadėjo man kažką dviprasmiško, bet po to, kai įstojo krimsoniškas bosas, iškart savo kritišką nuomonę nukišau į tam tikrą vietą. O melotrono vaidmuo aktyviosiose dalyse yra nerealus. Jo skambesys šiai grupei tikrai yra raktas. Kaip ir tas sunkus bosas. Kūrinys kol kas užima pirmą vietą šios grupės repertuare, bet perklausęs kol kas esu tik kokią dešimtį kūrinių, didžioji dauguma iš debiutinio "Vemod", kur post-roko yra šiek tiek daugiau nei tokiuose albumuose kaip "Gravity" ar "From Within", kuriuos pavadinčiau savo mėgstamiausiais net neklausęs visų, o tik porą kūrinių.
R.I.P. Brant Hinds (ex-Mastodon). Kai Joe Duplantier pasakė šią naujieną per Gojiros koncą, negalėjau patikėt. Žmogus tik išėjo iš grupės, galimai norėdamas pasidžiaugt gyvenimu, ir buvo su motociklu nudaužtas sankryžoj. Life is a bitch.
Atsirado šviežias kito žmogaus postas fb evente, kad 19:00 Neckbreakker ir 20:15 Gojira. Pačiu laiku sužinota. Ypač tiems, kas iš kitų miestų važiuoja.
Vėl Live Nation komunikacija yra šūdų krūva. Bus Neckbreakker apšildymas, ko orgai iki šiol nepaskelbė (info ateina per atskirus komentuotojus ir pačios Neckbreakker profilį). Laikas neaišku, ar 20 h apšildymas, ar jau Gojira
Man nuoširdžiai baisu, kas bus tam Lukiškių kalėjimo kiemelyje... man atrodo baisiai per maža erdvė, jie sold out'ino ir po to dar 100 bilietų paleido. Avenged Sevenfold berods nebuvo sold out'o ir jau buvo per ankšta.
2015 m. gruodžio 30 d. 22:56:47
Užteko vienos perklausos, kad nuo šios dainos pasijusčiau kaip Rojuje. Išties daina be priekaištų. Labiausiai patinka vietos, kuriose bosas persipina su sintezatoriumi ir sukuria tokį mistiškai patrauklų skambesį.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2014 m. lapkričio 30 d. 14:09:32
Šito kūrinio paklausęs prieš kelias dienas tiesiog išvirtau iš klumpių. Post-rokiška įžanga žadėjo man kažką dviprasmiško, bet po to, kai įstojo krimsoniškas bosas, iškart savo kritišką nuomonę nukišau į tam tikrą vietą. O melotrono vaidmuo aktyviosiose dalyse yra nerealus. Jo skambesys šiai grupei tikrai yra raktas. Kaip ir tas sunkus bosas. Kūrinys kol kas užima pirmą vietą šios grupės repertuare, bet perklausęs kol kas esu tik kokią dešimtį kūrinių, didžioji dauguma iš debiutinio "Vemod", kur post-roko yra šiek tiek daugiau nei tokiuose albumuose kaip "Gravity" ar "From Within", kuriuos pavadinčiau savo mėgstamiausiais net neklausęs visų, o tik porą kūrinių.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas