Heimdal
Enslaved

Enslaved nenuvilia. Labai įdomus opusas. Nemanau, kad iki galo suvirškinau, dar reikės daugiau perklausų, bet nuo jo vakarykščio išleidimo jau prasukau minimum 5 kartus, nes labai įtraukiantis darbas. 

Kaip būdinga Enslaved, jie vis kažką truputį pakeičia kiekviename albume. In Times buvo rifų fiesta juodmetalio režime, E buvo bandymas dalykus daryti ambicingiau ir progresyviau. Po to Utgard jie nukelia į daugiau psichodelinius vandenis su šiokiais tokiais heavy elementais, bet vėlgi su reikšmingu procentu black'o. Ir Heimdal vėl tos stilių proporcijos truputį pasislinko. Sakyčiau, gal tokio konvencinio heavy metal skambesio šiame albume dar truputį daugiau nei buvo Utgard, taip pat daug progresyvo atsiskleidžia kompozicijų sandarose. To sąskaita, galbūt kiek mažiau juodmetalio elementų, nors vėlgi, tas „mažiau“ yra nežymus. 

Heimdal man skamba kaip niekada organiškai ir muzika man maždaug tokia, ką vaizduoja ir albumo viršelis – ūkanota, miškinga, bet dėl to truputį ir transcendentinė. Ankstesni Enslaved darbai galbūt buvo truputį intensyvesni, bet dėl to prarasdavo atmosferiškumo elementą, nors ir kiekvienas albumas būdavo gana charakteringas pats iš savęs. Tai čia Heimdal mažytis pliusas prieš ankstesnius darbus. Minusas tas, kad kompozicijos truputį klampesnės, sudėtingesnės, jas mintyse sunkiau išgvildenti. Todėl iš pirmų perklausų labiau linkstu prie kompozicijų, kur yra daugiau rifo negu subtilių melodijų. Forest Dweller galbūt yra nuostabių melodijų turintis kūrinys, tačiau man jį apdoroti mintyse sunkiau, nebent imam tą puikią vidurinę dainos dalį, kuri skamba ekstremaliai, bet dėl to ir aiškiai.

Dėl jau minėtos priežasties mano du favoritai albume yra Congelia ir titulinė Heimdal. Tai yra neabejotinai juodžiausios dainos ir tai yra vieno rifo iš esmės dominuojamos dainos, bet tas rifas vis evoliucionuoja... o gal tiksliau, evoliucionuoja aranžuotė, esanti virš rifo. Congelia pasiūlo labai psichodelišką sintezatoriaus linijos vystymą, kas man primena suomius Oranssi Pazuzu. Heimdal rifas, nepabijosiu drąsaus epiteto, yra turbūt jėgiškiausias rifas iš visko, ką girdėjau Enslaved repertuare. Tai taip sunku ir taip trenkia per sąmonę. Ir visa po rifu slypinti atmosfera, tai riaumojantis sintezas, tai viską plėšantys vargonų garsai – nuostabiai sukonstruota. Antroji Heimdal pusė, tiesa, turi kiek kitokį rifą, bet tas irgi geras energingas, tiesiog pirmoji pusė nutėškia stipriau. 

Nenorėčiau nuvertinti ir dar vieno kūrinio, kuriam parašiau 10-uką: albumą atidarančio Behind The Mirror. Labai progresyvus ir kompleksiškas gabalas, kuris man yra kaip kompromisas tarp dviejų polių sutinkamų šiame albume: brutalaus juodumo ir melodingo heavy braižą turinčio progresyvo. Behind The Mirror pasiūlo ir tokių, ir tokių motyvų, ir jie gražiai susilieja į vieną kompoziciją, viskas suveikia sinergiškai. 

Tai, kad Congelia ir Heimdal man smarkiai iškyla virš kitų albumo dainų, mane priverčia susimąstyti, kad galbūt aš labiau psichodeliškus, eksperimentuojančius su juodmetalio formomis Enslaved mėgstu ir vertinu labiau negu daugiau konvencinį progresyvą praktikuojančius Enslaved. Galbūt todėl man ir atrodo, kad Utgard man paliko daug ryškesnį įspūdį ir Heimdal yra truputėlį žingsnelis žemyn. Bet tik truputėlį, nes aš vis tiek nusiteikęs rašyti šiam albumui 10-uką, kad ir su minusu.