Grupės „Sinstation“ albumo „Liepsnos3“ viršelis„Bandcamp“ platformoje galima įsigyti naują grupės „Sinstation“ albumą „Liepsnos3“. Taip pat jį galima perklausyti „YouTube“, „Soundcloud“ ir „Mixcloud“ platformose. Ta proga į klausimus atsako grupės vokalistas Mykolas Katkus. Pasak jo, kūriniuose nuskambanti satyra tik atrodo skirta konkretiems žmonėms, bet tokie sutapimai – atsitiktiniai. O pašiepiant jaunus žmones, neprošal pašiepti ir juos pašiepiančius senius. Kai muzikantai maitinami nežinomybe, poezija užaštrėja.

Albumo pavadinimas – „Liepsnos3“. Tai – adresas ar padegimas?

Manau, kad tinka abu variantai. Liepsnos gatvės 3-iame name įsikūrusi mūsų studija, kurią metų pradžioje visiškai išplėšė. O ir be šio įvykio pastarieji metai mums visiems skendi tikrose liepsnose. Aišku, viską vainikavo karantinas.

Sakėte, kad šis albumas pasakoja istoriją. Kokią?

Darbinis albumo pavadinimas buvo „AI“ ir aš labai norėjau parašyti, ką galvoju apie visiškai išprotėjusį mūsų laiką – kai nuo informacijos pertekliaus mes visi perkaitome – galvos, santykiai, planeta. Pasaulis kai kur keičiasi per greitai, kai kur – per lėtai, o mes visi trūkčiojame kaip traukinyje. Labai dėkoju istorikui Aurimui Švedui už tai, kad jau parašius albumą, užrodė Thomo Hyllando Erikseno knygą „Perkaitęs pasaulis“ – ten labai daug panašių minčių, matyt, panašius dalykus matome visi.

Kiekviena albumo daina parašyta kito žmogaus lūpomis, gal tik „Modelį“ ir „Kita stotis“ dainuoju aš pats. „Automatika“ – lopšinė tiems, kas vis dar tiki nepertraukiamu progresu, „Singularity“ ir „Instablues“ – apie neprisitaikiusius, „Baltas baras“ – mėginimas ieškoti ramybės nostalgijoje. „Modelis“ ir „Kita stotis“ – apie ryšio tarp žmonių paiešką. Ir, aišku, „Dopaminas“ – man regis, toje dainoje geriausiai jaučiasi tas nuolatinis trūkčiojimas, bėgant nuo vieno stimulo prie kito.

„Gamink itališkai namie, tirpk, kai šeima paėda, go forward feministė, nes daugiau tau nebegėda“, – dainuojate kūrinyje „Ei ai“. Čia jūs taip šaipotės iš Beatos Tiškevič projekto „Nebegėda“?

Visi sutapimai su realiais asmenimis – tik atsitiktiniai. O šiaip šitą dainą rašiau iš kelių dienų savo Instagramo ir Feisbuko naujienų srauto. Kalba apie visiškai priešingus dalykus, bet širdutes deda ar net tomis žinutėmis dalinasi visiškai tie patys žmonės. Vieną dieną visi kažkuo piktinamės, kitą džiaugiamės, visiška šizofrenija, kurią valdo nesuprantamas dirbtinis protas.

Albume girdisi mažiau sunkių gitarų, kurių buvo daug albume „Drama“, negirdėti ir britpopo iš „Išsišakojančių takelių miesto“.

Gana anksti nutarėme, kad jei jau kuriame apie kompiuterizuotą ir perkaitusį pasaulį, reikia daug daugiau elektronikos, sintetinių ritmų. Dainų struktūros. Bet nusaldinti nenorėjome – kai kurie Manto Zigmanto sintezatoriai skamba ne mažiau aštriai, nei anksčiau skambėjo jo fūzai.

Albume skamba keli žinomi balsai – daina „Modelis“ ir ją lydintis vaizdo klipas sukurtas su Gabriele Vilkickyte, kūrinyje „Dugne“ kalba Rimas Šapauskas. Kodėl šie žmonės?

Abi kolaboracijos atsirado labai natūraliai. Praėjusių metų žiemą iš grupės pasitraukė vokalistė Justina, o mes jau buvome įpratę prie duetų. Klausydamasis lietuviškų grupių netikėtai atradau Gabrielę ir man ji labai patiko – emocija, tembru, tekstais ir kai ji sutiko – labai apsidžiaugiau. O daina „Dugnas“ su Rimu – su dvigubu dugnu – ji tarsi pašiepia jaunus žmonės, bet pašiepia ir juos pašiepiančius senius. Ieškojome kažko patikimo, kultinio, protingo – ir mano vaikystės mėgstamiausias DJ Šapauskas buvo pirmas skambutis.

Anksčiau jus lygino su „Suede“ ir kitais britpopo veikėjais, vėliau pasukote link sunkesnio industrinio roko, o šitą albumą lygins su „Depeche mode“?

Ne mums spręsti, bet aš tikiuosi, kad mes tiesiogiai neprimename nieko. Aš įrašų metu klausiausi daug trap metal, triphopo, post-punk, electroclash ir „Foje“, Bernardas – Nicko Cave’o ir Prince‘o, Mantas – metalo ir „Depeche Mode“, Šaras – industrinės muzikos. Kai reikia kur nors kategorizuoti, mums visada sunku tai padaryti. Pastaruoju metu pamėgau sakyti, kad mes grojame sinpop – tai yra kažkas tarp alternatyvių šokių, post-punk ir post-industrial. Bet taip, nuo britpopo ir nuo metalo tikrai atitolome. O „Depeche mode“, matyt, pirmieji sujungė roko dainų struktūras su elektroniniu popsu.

Albumas dedikuotas pavasarį mirusiam dailininkui Jonui Jurcikui?
Jonas buvo bendramintis, bičiulis ir genijus. Paklausęs kelių dainų jis pats pasisiūlė sukurti albumo viršelį, kuriam panaudojo savo nuotrauką „Įvykis“. Mes visi nesitikėjome, koks bus tas įvykis. Ir šitas įvykis mus žiauriai pribloškė. Jonas klausėsi dainų, jam ypač buvo įstrigusi „Singularity“. Po jo mirties pasirinkome ir pavadinimą, ir albumo baigiamieji potėpiai įgavo dar kitą spalvą.

Kodėl albumą išleidote tik per „Bandcamp“, „YouTube“ ir „Soundcloud“ ir jis neprieinamas „Spotify“, „Apple Music“ ar „Deezer“ klausytojams?

Jau seniai norėjome pirmiausia išleisti albumą per „Bandcamp“ – tai platforma, kuri labiausiai padeda muzikantams, palaikykite mus! Stream‘inimą per „YouTube“ nusižiūrėjome nuo BA. Be to, ten pridėjome ir tekstus, jie mūsų kūryboje tikrai svarbūs. Šiek tiek vėliau albumas tikrai pasirodys ir kitose platformose, bet pirmas klausymasis bus šiek tiek kitoks. Kada, jei ne per Covid-19, daryti visokius kvailus eksperimentus?

Spalį tikimės turėti ir vinilą, kurį galvojame leisti dvigubą – tilps ir visas albumas, be to, įdėsime ir kelias netilpusias dainas.

O šiaip, nepaisant pagirtinų muzikos organizatorių ir muzikantų pastangų kažką nuveikti, muzikos rinkos situacija yra apgailėtina. Žmonės saugosi ir koncertuose jų gerokai mažiau, dalis salių – uždaryta, beveik visi festivaliai vasarą buvo atšaukti, koncertai su kaukėmis – keista patirtis. Palaikykite savo mėgstamus muzikantus – ne visi mūsų turi kitus darbus.

Grupę „Sinstation“ kalbino Jurga Klimaitė-Riebling