In the chasm of mental decay
At the base of the magnet which heaves you below
Is the allegory of day by day abasement
To which one helplessly gives up themselves
To a lure without a face
Its repulsion is only felt amidst longevity
Thence its scale of hideousness is eventually revealed
On the day of realisation
A hall of fame looks from every angle
With portraits of utter self-contempt
Every one of them placed equidistant
Staring in geometric perfection to taunt and to goad
Their so tantalising eyes are no more than marbles
Man vis tiek gaila MTV 80s. Nors eveik viskas iki skausmo žinoma, bet tai buvo mano muzika, mano fonas. Paskutinės dienos su tikro garso koncertais uvo tikrai WOW. O tai, kas liko išjungus muziką, galima ir išvis išjungti. Nepasigesiu
Alvydai, aš nespėju visų jūsų komentarų apie albumus skaityti, o daug dominančių atlikėjų komentuojat. Bet aš tikriausiai ir po naujų metų toliau nagrinėsiu 2025 leidimus.
Mano tempai kaip tik kritę - pasibaigus kovidui gerokai sumažinau naujos muzikos absorbciją. Fokusas nukrypo labiau į atskirų atlikėjų diskografijų totalinius tyrinėjimus.
Aš savo topo kortų atskleist nenoriu (tuo labiau, kad dar laukiu Ulver albumo poryt išeisiančio), bet su Deftones albumu šiemet nemažai laiko praleista, rimtas kandidatas į topą.