Vidurnaktis nebetoli jau, brangute,
ir legendos visos dar išliko mieste.
Ant patalo  meilės ir lūpdažių dėmės -
sukandi pagalvį, kad nepratrūtum šaukte.
Jei gyvenime reikia ką nors nuveikti,
pakol  nepavirto jis antkapiu tau,
žinoki, kad aš ir esu TAS, vaike,
atkabink galines duris, mane kvieskis ir lauk. 

Atvesk savo dukrą ant maniako durklo
Lai sau eis, lai sau eis, lai sau eis.

Aušra išbrėkšti netruks jau, brangute,
saule štai rabždinasi dangumi.
Nuo širgėlos dar nėra vaistų rasta
tik viešas pažeminimas ir žodžai tušti.
Tad klaupkis ant kelių, meilute,
būtent tokioje pozoje būk,
ir tik melski, kad aš užgaiščiau,
nes žinai, aš netruksiu pribūt.

 Atvesk savo dukrą ant maniako durklo
Lai sau eis, lai sau eis, lai sau eis.

Tad išdidumą savo kvailą pamink,
nėr kelio atgal,
nei būdo kaip pasislėpt, ar kur pradingt.