Išalkęs amūrinis tigras

Jums nebūna, kad mintis rėžtų jausmas, lyg kas draskytų iš vidaus su aštriais kaip katės - ne, tai greičiausiai aršus tigras - nagais? Draskytų viską - skrandį, žarnas, kasą, kepenis, bet tik ne širdį. Ne, ne ją. Ją paliktų, neliestų kuo ilgiau, kad tik didesnį savo trumpo ir niekam nebereikalingo - tik man pačiai - gyvenimo periodą aš kankinčiausi. Ir norėtų mane numesti kažkur… Iš kur labiausiai bijočiau būti numesta. O aš visai nenorėčiau kristi į mišką iš aukštai. Išvis nenorėčiau kristi iš aukštai. Ir tikrai nenoriu kristi į mišką. Juk medžiai yra didesnė kopija adatų, giliai įsmigusių į žemę su lapais, kurie skirti užmaskuoti bet kokius smailumo ir skausmo pėdsaką. Tačiau aš juk privalau. Privalau nustumti gilyn tą krūtinę į gabaliukus, kaip atitirpstantį ledą, daužantį jausmą, tuos nagus. Bet jie lieka giliau ir rėžiasi vis stipriau. Kiekvieną kartą vis stipriau ir aiškiau. Visada lieka ten. Apsimeti, kad viskas yra tobula ir nuostabu ir tau dalinai pagerėja. Trumpam. Spindulėlis nušvinta. Bet pasaulis netobulas, ir niekada toks nebuvo. Mes tiesiog susikuriame daug papildomų iliuzijų, kurios mums padeda atitolti nuo nemalonios ir visiškai nepalankios realybės. Nuo purvinų, aštrių, pageltusių ir atšerpėtojusių nagų. O kai iliuzijos prasisklaido - taip įvyksta vėl prašviesėjus protui - nebelieka nieko, tik skausmas. Nagų draskymo. Nebūna? O man pasitaiko.