
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Būdavo akimirkų, kai žodžiai liedavosi laisvai ir nereikėjo nertis iš kailio, kad ką gero sukurpčiau. Tačiau tos akimirkos jau seniai praeity. Naktis prie popieriaus lapo beveik virsta kančia. Niekas nesiveržia iš vidaus, neplėšo sielos į skutelius, nekyla jokie klausimai ir nusispjaut į visus atsakymus, atrodo, viduje apsigyveno keista ramybė ar tuštuma ir dar ketina ilgai ten vyrauti... kažkiek graudu spoksoti į pribraukytą popieriaus lapą, bet tuo pačiu ima juokas, užbraukiant dar vieną eilutę... Mintys atplaukia ir nuplaukia, taip,jų pasitaiko, bet labai retai ir tikrai mažai, man ko gero, reiktų voratinklio joms sugaudyti ir nepamesti. Gaila, muzika nebeužvaldo sielos ir kartais labiau už viską džiugina tik šokolado skonis.O to neužtenka prisivilioti įkvėpimui. Kyla daugybė keistų norų, nes tiesiog imu nebe suvokti, kas vyksta, tiek aplink mane, tiek manyje. Nebesigaudau laike, nebesigaudau niekur ir tiek daug kur norėčiau dabar būti, o tūnau čia... Nors imk ir persiplėšk į milijardą smulkių dalelių, virsk žėrinčiom dulkėm ir tegu Tave išgabena vėjas. Kartais kyla noras susiraityti lovos kamputyje, užsimerkti, kad langus atplėštų stiprus ir žvarbus vėjas, popieriaus lapai imtų skraidyti aplink. Arba pastovėt delnais atsirėmus į veidrodį iki sulauksiu įkvėpimo, bet jis neateis. Pegasas sau skraido padebesiais ir pas muzas nešioja kitus. Deja, gyvenimas ne visada it koks patiekalas, kurį kada panorėjęs gali pagardinti įvairiausiais prieskoniais, tad gauname ne viską, ko norim. Darosi truputį liūdna žvilgtelėjus į nubrauktas eilutes, sulamdytus popierius, norisi mesti tai į šalį, bet žodžiai po truputį ima aidėti galvoje.Užuot atidavusi visą save pasilaikau viską sau ir išlieku abejinga net kaktą duriančiam galvos skausmui. Jokio milžiniško džiaugsmo, jokio milžiniško liūdesio. Na ir kas? Tik kai žvarbus vėjas ir šaltos snaigės vos ne dengia veidą ledo sluoksniu, akimirkai pasidaro nejauku, nors širdis truputį džiaugiasi. Na ir kas, kad šalta, kad visi aplink varo iš proto, blogąja prasme, kad mieliau būtų spjaut į viską ir sėdėt, susikėlus kojas ant stalo, gurkšnojant karštą šokoladą bei nematant, negirdint nieko, kas aplink vyksta. Na ir kas, kad tada tikriausiai ims kamuoti ilgesys, gerų akimirkų ilgesys. Toks jau gyvenimas, kai nepavyksta visko išlaikyti savo rankose. Imi į rankas rašiklį ir lauki, arba veiki ką nors iki širdis ima plyšti nuo susikaupusių jausmų, o galvoje jau nebetelpa staugiančios mintys. Viskas turi veržtis iš manęs be jokių didelių pastangų, o tiesiog plūste plūsti iš pačių sielos gelmių. Paprastai ir nuoširdžiai, deja, kai pabyra tiek daug tuščių žodžių , o ką rašiau prieš tai jau neatmenu, atrodo, tai truputį sudėtingas procesas. Rašymas. Dar šaukštelį kakavos, dar plytelę šokolado, dar ašarų šimtus, juoko begalybę supilt į gyvenimą. Supilt ir vėl išpilt, nes seni laikai atgal negrįžta, praeitis blanksta, ateities takai ryškėja, o dabartis dažniausiai nugrūsta į šešėlius. Galvoj kol kas tegu tik muzika aidės. |
![]() |
![]() ![]() ![]() |