Įspūdžiai paklausius "geriausios" "lietuviškos" metų dainos

Reziumuojant muzikinius įvykius per praėjusius metus visuomet pasitaiko įvairių netikėtumų. Ir šiuo dalinuosi su music.lt skaitytojais, nes jis iš tikro sukėlė tam tikrų minčių, kurias, pamaniau, neprošal išsakyti.

Taip atsitiko, kad vienas mano kolega pasiūlė paklausyti "geriausios" "lietuviškos" metų dainos. Į kabutes šiuos žodžius paėmiau aš.

- O kas ją atlieka? - paklausiau.

- Solo ansamblis - pasakė kolega.

Taip, aš pamenu šią grupę, bent jau pavadinimą. Prieš tris ar keturis metus, manau, kad Klipvid konkurso metu, mačiau jų pateiktą vaizdo klipą ir kalbant apie muziką - paklausai 10 sekundžių ir perjungi. Bet duodi šansą po keturių-penkių metų, juk žmonės keičiasi. 

- Gerai - sakau - paklausom.

Kolega paleidžia įrašą iš Youtube (nežinau, gal kitur jis kitoks) ir pirmas įspūdis iškart sukėlė asociaciją su RnB, repo, ir kitų žanrų dainomis, kai dainos įžangai pateikiamas tarsi senovinis įrašas. Su vienu ryškiu pavyzdžiu galite susipažinti žemiau:

Taigi, klausau ir truputį netekęs kantrybės kreipiuosi į kolegą maždaug:

- Žinai, jie gerokai užtruko su intro, gal atsuk į tą vietą, kur daina prasideda.

- Tai čia ir yra ši daina - sako kolega.

- Visą laiką, nuo pradžios iki galo? - paklausiau nustebęs.

- Taip, čia yra visa daina tokia - patvirtino kolega.

Neslėpsiu, kad tai buvo ne pirmoji situacija, kai paklausęs "lietuviškos" muzikos ar, tikriau, jos interpretavimo (suvokimo), lieku "be žado". Tiesiog neturiu, ką pasakyti. "Geriausios" metų dainos įrašo kokybė - tarsi girdėtum per pigaus tranzistorinio radijo garsiakalbį. Kaip čia neprisiminsi praeities "lietuviškų" atlikėjų bėdavojimų, kad jie neturi prabangių užsienio studijų ir jiems tik to tereikia, kad užsienis juos išgirstų ir įvertintų. Bet, šiuo metu tinka analogija - jei žmogus nemoka groti, tai nemoka, ar prie 200 eurų skaitmeninio pianino, ar prie 25 000 eurų vertės akustinio fortepijono pasodintas.

Toliau - daina sekvencinta taip, kaip šešiolikmečiai daro įsigiję savo pirmąją garso kortą ir stumdydami spalvotus stačiakampius pirmajame programiniame sekvenceryje. Gebėjimai būtent tokie - trijų mėnesių kursas. Netikit? Pabandykit. Vyrukų balsai - vokalu to nevadinu - na, tipingai "lietuviški". T. y., niekuo nesiskiria nuo tavo, mano, ar eilinio vyruko gatvėje. Nebent prastesni, bet šiuo atveju jau reikėtų kalbėti apie ano vyruko balsą.

Iš kūrybinės pusės ką išgirdau - 1980-ųjų pradžioje Europoje išpopuliarėjo sekvencijomis pagrįsta elektroninė muzika, stiliai - italo disco, eurobeat, space disco. Pvz.: P. Lion - "Happy Children", My Mine - "Hypnotic Tango" ar nemarusis New Order - "Blue Monday". Tad iš kūrybinės pusės Solo Ansamblio daina yra 40 metų senumo stiliaus imitacija. Tarsi ano meto vidurinės mokyklos berniukai subėgo pasižiūrėti technikos stebuklo - sintezatoriaus, pabandė kažką sekvencinti ir groti vienu pirštu susižavėje girdėta muzika. Kažkas jiems gavosi ir tokio lygio yra "geriausia" "lietuviška" metų daina. Jei tai yra jumoras, tai aš jį suprantu - pasijuokti galima. 

Aišku, visuomet yra klausimas - o su kuo lyginant? Peržvelgus MAMA apdovanojimus, kur ši daina buvo įvardinta "geriausia" - man nepakilo ranka pasiklausyti nei vieno iš "laimėtojų". Ir ne tai, kad aš jų nebūčiau girdėjęs, bet tiesiog ir nesinori išgirsti.

Tikrai gaila tų jaunų žmonių, kurie žiūri į "geriausiuosius" ir "laimėtojus" nepastebėdami, kad jie turi savo pačių sugebėjimus, kurie daugeliu atvejų toli lenkia šituos. Aišku, pats ryškiausias pavyzdys yra su Dynoro. Vaikinas parašė "žymiausiam ir progresyviausiam" Lietuvos didžėjui, kad jis jį pamokytų, kaip dėlioti miksus. Vaikinui tik žibėjo šūkiai "žymiausias, geriausias, progresyviausias". Jam pasisekė, kad anas didžėjus jo neapmokė - nesutrukdė eiti savu keliu ir dėlioti miksus, kokius jis gali, o ne pagal aną. Pasauliui prireikė "In My Mind", o ne "iš lėto leidžiasi saulė".