Vėjuota stotelė. Spragt. Vitrina. Kulnis.
Įtartinas ponas.Klyno saga. Čiuopiantis.
Požeminėje perėjoje aklas žmogus.
Fleitarankis, šąlantis nagus.
Simfodegtukų pardavėjau, atgyvena tu,
prisiskambink man numeriu kitu.

Indų restoranai kariu smegenis pudruoja,
laikraščių kariai vardais manipuliuoja,
reklamuodami juos kioskuose stočių.
Spaudarankiai, dvelkiantys šalčiu.
Simfožodžio muzikantai, būt antrašte galiu,
jei nutversit mane kitokiu metu.

Neprigavo jos Baker Steet‘o suktas guru.
Nesukrėčiau jos savo Baker Steet‘o guzu.
Norėčiau jos, bet esu Baker Street‘o Mūza.

Išgerto alaus balutės – viską išvėmėt, vyrai.
Bakardi su kokainu pažaliuoti prispyrė.
Iš modelių klano princesė pramina
labai rafinuotai su sijonėliu mini.
Naši žeme-motina, tavo kapo kauburys 
penkiasdešimt pėdų po Baker Steet‘o Metro gilyn.
(Tai velniava!)
Einu prišnerkšta gatve ir mąstau:
„Kas, po velnių, su manimi šiandien?“
Neprašau būtinai atsakyti, bet dėkui vis vien.

[MENKYSTA  IR  KEKŠĖ]

„Froilen, dideliais bidonais, prislėki mane,“ -
tarė kekšei menkysta,
desperatiškai trokštąs daugiau išsunkt iš sueities su kalnu.
Neužauga, jam fontanu jaunystė šauna.
Prasišvaistęs, bet nesiliauna.
Kaba tarmiškai ir daug: pastangos prisitraukt
artyn, iš kur ir gimęs.
Tarpdury žvaigždžių, iš tarpo
nuo Blandford Street‘o iki Marso.
Pasiūlymas, sutarta. Klyno saga užčiuopta. Sėklidėms testas.
Daiktadėklis pampsta, lygiuojasi kairėn, išlanksto
išduoda išmoningus jo metus.
Baimę išgirst vestuvinius varpus.
O ašarų varpelių lietus jos priešinimosi židinius gesina.
Visokeriopa ir dosni jam 
plaukia tarptautinė pagalba
į jo nepasirengėlę dalbą.
Jos vilna jo akis užvaldo.
Ir suvirpa įeidamas jis.
O aš šturvalo lėtai nukreipiamas į Marylebone Road‘ą.


[KELIO  BARJERO  VALSUOTOJA]

Čia įtykinu aš, viena koja gatvės lataku bridinąs,
   nakties aide parduotuvės pigių radijo imtuvų.
Čia sėdinti ji, ant dvigubos geltonos linijos –
   be busto ir be maisto – ji betkada čia įsitaiso.
Ponia Žilaplaukė: kelio barjero valsuotoja –
   kažkokia vienturčio motina. Baker Street‘o auka.
O, ponas Policininkas – balerūnas mėlinmarškinis,
   pleistru padus apsilipinęs –
   pagyvenusią damą  išprašo.
Keistas jų pas-de-deux –
   jis - Romeo, o ji – Džiuljeta.
Jos geriami migdomieji, jo nuodingas „deja“.
Girtiems valkatoms draudžiama miegot kamšaties tuštumoj.
Ak, pareigūne, ją į viešbutį pigų nuvesiu tuojau,
  pats sumokėsiu, jai bus ten geriau...
  Nė velnio jums neišdegs tas!
Paslaugumas labiau pražudys. Mes
  privalome juos kuo savarankiškesniais ugdyti.

[MOTINOS  ANGLIJOS  SVAJONĖS]

Neturiu laiko žurnalams „Rolling Stone“ ar „Time‘ui“
Netrokštu palinkėjimų ar paukščio krūtinkaulio laimės.
Neturiu sodybos kaime, neturiu automobilio.
Ar juokauju? Tuomet esu vienos eilutės juokdarys alinėj.
Regis nieko neliko teniso partijai; esu grupė iš vieno nario.
Ir Top Dvidešimt laidotuvių ar Grand Šimto nenoriu.

Berniukas stovėjo ant degančio rąsto
  ir delnus trindamas džiugiai šypsojo.
Jis tarė: - Motina Anglija, ar tu šypseną man uždegei,
  o gal tu uždegei ugnį man po kojom?
Tikiuos menestreliu galerijoje būti.
Ir tada pavaizduočiau tau karalienę.
O jei mano dainos ciniškos truputį,
tai juk nesąmonės, regis, vis vieną.

Taip ir plaukiu sau  Baker Stryt‘o slėniu
  savo nerealybėje stačiašlaitėj.
Kai viskas išsakyta, kai viską padariau – 
   negalėčiau trokšti ko nors geriau.
Tikras faktas, kaip blynas, čia aiškiai,
   jog aš ir esu Baker Stryt‘o Mūza.

Kalbuosi su gatvės smirdžiais, susimirksiu kaip įprastai.
Dairiausi, kas patrauktų man akį, bet žiūriu, matyt, ne tenai.

Indų restoranai kariu smegenis pudruoja,
laikraščių kariai vardais manipuliuoja,
reklamuodami juos kioskuose stočių.
Apipjaustytus spaudos rankų šaltų .

Vėjuota stotelė. Spragt. Vitrina. Kulnis.
Įtartinas ponas. Klyno saga. Čiuopiantis.
Požeminėje perėjoje aklas žmogus.
Fleitarankis, šąlantis nagus.
Simfodegtukų pardavėjau, atgyvena tu,
prisiskambink man numeriu kitu.

Neprigavo jos Baker Steet‘o suktas guru.
Nesukrėčiau jos savo Baker Steet‘o guzu.
Norėčiau jos, bet esu Baker Street‘o Mūza.


(Negaliu išeiti!)