Tuščioje be gyvybės jūroje sąstingis tvyro mirties,
ir automobilių stebulingo pasaulio jau seniai neregėt,
kuomet obuolys, prakąstas Ievos, grįžo sunaikint obelies.

Protėvių kraujomaišos šarabanas dardena,
milijonus neršdamas pargriauna pasaulį seną.
Patvirtina paplitusią viziją, tai prakeikimas tautos,
o kas sumuštinių neturit iš autobuso išlipt prašom tuos.

Rūgstančios išmatos, amžiaus dumblas pūva,
protų plovimo valdžios liokajų dėka subliūvam,
kad padėtis valdoma, kad jau tuo keliu dumiam
į kūdikiams ir viktorinų komandų didingus metus
ką tik praalkusių milijonų, juk jūsų, žinoma, bus.

Gamtos ištekliai senka, Senatvei nėra į ką dantį galast,
o kas neturit namų kur pareit, kaskitės patys olas.

Klajojom po tykų pasaulį, sniegu jau dvelkė ore.
Paskutinio ieškojom balandžio – jis melsvai pilkas, žinia.
Aptikom narcizą, užminė kurį skubėdama ji –
Jo atodūsį girdim, bet palikom numirti.
Tik pagailo staiga, netektis mūsų pačių palietė sielas.
Pakėlė ji vargšą žiedelį, pabėrė į sniegą gailias ašarėles,
ir tas jausmų protrūkis vienas parodo, kas tu esi.

Garsiai svarstau, gal kada nors gims sūnus,
kad imtus mūs kūdikystės, vis trepsinčios ratu.
Atvertume jam akis, kad žemė ši,
kur mūsų gimimas tikra staigmena, senėja viena.