Žengi gatvėn, paširdžius sužnybia:
Kaip tik vakaras bėda pribus.
Ir kodėl nepažįstamoj draugijoj
Tavo mandagumas užgaulus.
Neturi draugų, žmonių nemėgsti,
Nuvylė jie, kai kartą pabandei.
Metai septyni, bet pyktis, nuoskauda išliko
Ir dar tie klaikus galvoje aidai.

Kalba, bėda man tapo antruoju vardu.
Randu ją lengvai ir lengvai dalinu.
Nenorėk su manimi susidėt.

Tad nesišauk bėdos, verkt neteks.
Nesišauk bėdos, sau mirties.

Gatvėje laikrodis vienuolik muša,
Nusineša tuos septynerius metus.
O tu su dailia pana už parankės,
ir nelauktai išgirsti jos žodžius:
„Galvą guldau, pinigų neturėsi
Pavežint Kadilaku ar kokso doze“.
Aš jai sakau: „Kvailint manęs nereikėtų,
Moterie, pakovok, nesi juk maža“.

Galvoje lyg griaustinis dundėtų.
Kambarys tavo – kriauklė šlykšti.
Į mašiną sėdi, vedi variklį
Ir skrieji koja viena pragaišty.
Kažkas sako: „Argi nekeista,
Mačiau šį vyruką dar naktį aną.
Atėjo baran, kad ėmė šakotis
Ir sukėlė su savo draugais baisias muštynes.“