Pranašų prirašinėta siena
Aižėja per plytas,
Ant įrankių mirties 
Saulė ryškiai švyti,
O žmones plėšia pusiau
Košmarai ir svajonės.
Negi nieko laurais nevainikuos,
Kai klyksmus tyla bus užgožus?

Tarp geležinių lemties vartų
Laiko sėkla jau pasėta
Ir palaistyta darbais tų,
Kurie žino ir žinomi yra.
Žinios – mirtinas draugas,
Kai taisyklių nenustato niekas.
Žmonijos likimas, kaip matau, 
Kvailių rankose lieka.

Mano epitafija bus sumišimas,
Nušliaužus  taku vien duobių ir plyšimų.
Jei mums pavyktų, galėtume juoktis  ant minkštos sėdinės,
Tik bijau, kad rytoj verksiu.
Taip, bijau, kad rytoj verksiu.