
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Žodžiai nieko nereiškiantys... Mintys pasilikusios giliai... Ašaros, kurių niekas nemato, kurių niekas nesupras... Kartais verki, kai net nežinai kodėl, o gal ir žinai tik bijai tai pripažinti... Trumpos minutės, kai atsijungi nuo dienos rūpesčių primena laiką su Tavimi... Tada lyg ir netyčia norisi verkti...nes Tavęs nėra šalia... Kvaila mergaitė, kuri Tau reikalinga, kurios Tu nori, galbūt ne taip kaip turėtum, kaip ji būtų verta, bet Tau jos reikia... Tačiau kodėl jos Tu nesistengi išsaugoti, kodėl Tu jai neparodai dažniau, kad ji Tau kažką reiškia, kodėl jos mažą ir taip daug kartų sužeistą širdį tyliai priverti kraujuoti, juk laikas gal ir užgydo žaizdas, tačiau palieka randus, kuriuos tikrai skauda... Kodėl Tu supranti kad Tau jos tikrai labai reikia kai nėra arti, kai būna per toli Tau ją pasiekti, kodėl? Tai skaudina... Man gera su Tavimi, tada jaučiuosi saugi, tada man niekas nebaisu, nors ir žinau kokia realybė yra ištikrųjų ir kaip viskas yra... Bet man reikia Tavęs, kaip niekada nereikėjo... Bijau Tau tai pasakyti, nes nežinau kaip Tu į mane žiūri... Aš galiu tik spėti... Bijau būti įskaudinta. Labai bijau... Žinau, kad nereikėtų, bet mano mintys dažnai sukasi apie Tave... Taip tai kvaila, tai beviltiška... Pasiilgstu Tavęs, kai nėra šalia, atrodo atiduočiau bet ką, kad galėčiau būti su Tavimi... Man reikia Tavęs... Nes tik su Tavimi jaučiuosi kitaip... Mergaitė prisižiūrėjusi per daug romantinių filmų, na ką jau padarysi, tokia jau esu... Svajoklė, romantikė, tokia kuriai reikia Tavęs ir kuri nori kad būtum laimingas... Man nepatinka kai su manim elgiesi negražiai, kai pyksti, kai nerodai dėmesio, nesijaučiu Tau reikalinga, nesijaučiu niekam reikalinga... Norėčiau, kad būtum dažniau šalia, kad apkabintum ir leistum užmiršti tai kas buvo... ir nieko nebuvo šalia... Tu man nerašai, atrodo vėl viskas bus taip kad Tu vėl nebenorėsi būti su manimi... Aš bijau... labai bijau... bijau netekti Tavęs...bijau netekti savęs, nes tiek daug kartų jau netekau... Tu atsisakydavai manęs, palikdavai mane vieną, palikdavai vienas ir Tu, tačiau... vis sugrįždavai atgal, žinodamas kad širdies durelės visvien bus atvertos... Apgailėtina, kiek daug atsisakymų gali ištverti širdis, kiek daug gali pakelti jausmai ir mintys apie tai kad esi tarsi žaisliukas. Baisūs žodžiai, baisios mintys, o kur yra tiesa? Kodėl vis grįžtama prie atstumto žmogaus bet nesistengiama kad jis išbūtų šalia ilgiau, juk viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą... Turbūt pasakytum taip bus geriau... Bet kam ir ar ilgam?? |
![]() |
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
Silentist | ![]() Focus |
||||
einaras13 | ![]() Roisin Murphy Nuotaika legendarinei 2000s groovy elektropopinei muzikai |
||||
malia | ![]() Keane |
||||
Sahja | ![]() Ani Lorak |
||||
Konditerijus | ![]() Jessica Shy |
2011 m. gegužės 18 d. 22:07:41
Nifyga,atsigaus,bus tų meilių ir iš visko tik pasijuoksi prisiminus.Na o jeigu tikrai buvo MEILĖ,tai prisiminimas bus geras,malonus,tikrai ne skaudinantis,nes tokia meilės prasmė-rūpintis kitu labiau nei savim.
(O kaip kūrinys tavo laiškas toks"nuo dūšios",išsiveržė jausmai taip nuoširdžiai,kad atrodytų net nepadoru skaityt,kas ne tau skirta...)