Lauktasis atsakas

Vis del to atsaką sulaukiau. Po darbo užėjau į kambarioko kambarį, jis pasakė, kad greit ateis jo draugai, ir galėsim visi eiti į kokį pub'ą. Tada buvo šeštadienio vakaras. Matematikas tądien man atrašė pusę devynių, ir pasakė, kad nieko neveikia ir pasiūlė ką nors nuveikti. Aš pasakiau tai savo kambarioku. Jis mane paragino su juo susitikti nes jis nori man surast daugiau draugų. Anksčiau truputį pasakoja kambarioku apie matematiką, bet nieko nesakiau apie bučinius. Ir jis kaip tyčia paklausė, ar aš jį esu bučiavusi. Atsakiau, jog taip. Jis pasakė, "tai koks gi mano naujojo konkurento vardas?", bet aš jam nepasakiau šito. Jis pasiūlė man prieš einant išgerti ko nors ant drąsos, nes jis matė kad labai nerimavau. Bet matematikas nebeatrašė, jau maniau, kad persigalvojo ir nebeatrašys ir jau maniau, kad pasilikusių su kambarioku.. Bet atrašė, pasiūlė susitikti parke. Atsisveikinant kambariokas stipriai mane pabučiavo į lūpas ir netgi paklausė ar šianakt grįšiu, prižadėjau grįžti. Susiruošiau greitai, išėjus dar su kambarioku pasimojavom pro langą. Einant mane apėmė baimė ir drebulys. Ir vėl negalėjau patikėti kad tai iš tikro vyksta, taigi maniau, kad daugiau jo gyvenime nebepamatysiu. Aš jau parke. Iš tolo matau jį sėdintį ant suolelio, jis manęs dar nemato. Atsisėdau šalia. Pažvelgėm vienas kitam į akis. Jo veide atsirado šypsena. Pradėjom bendrauti, taigi 3 mėnesius nesimatėm. Jis mane nusivedė į žaidimų aikštelę, ten buvo namukas, kuriame ir nusprendėm pasedėt. Pokalbis įsivažiavo, jis jautėsi labiau atsipalaidavęs ir vėl jis pradėjo kalbėti sarkazmu. Kartais kažką pasakydavo ir paklausdavo ar aš supratau, prisipazindavau, kad ne, bet jis tik pasakydavo " don't worry, even i don't understand what i said".. Tai mane kiek trikdė. Jis nusivedė mane prie supynių. Atsisėdom abu, teko susiglausti. Jis turėjo atsineses keletą skardiniu alaus. Aš iš geriau viena su puse, o jis kokia 3-4. Mane priskyrė reikalas. Jis pasiūlė man šokt i krūmus. Bet nedrisau taip pasielgti. Jis paklausė ar jau einu namo. Pasakiau kad jau reikia, bet pasiūliau jam kartu eiti, aš tik atliksiu savo reikalą ir galesim grįžti ir tuo pačiu parodysiu kur gyvenu. Uztrukom gal 10 min kol atejom. Matematikui nelabai patiko namas ir tai kad šeimininkui 85 metai. Grizom i parkelis ir jis pasiūlė užeiti pas jo. Sutikau. Isitaisem svetainėje. Ziurejom adventure time. Kokia 1,5 valandos. Net nepajutau kaip mes jau gulejom susiglaudę. Girdėjau gilu jo alsavima, bet patikrinus, jis nemiegojo. Paklausė manęs ar labai liudejau kai jis man neatrašė, tik pasakiau kad tikrai liudejau ir jis pasakė, kad jis nenori daugiau manęs liūdinti. Uzejom i jo kambarį. Beveik nepasikeitęs, netgi kvapas tas pats, kurio buvau išsiilgusi, primenantis smilkalus. Jis pasakė, kad jau eina miegoti ir paklausė ar aš pasiliksiu. Ilgai galvijai, žinojau kad turiu grįžti namo. Jis per ta laika nusirenge ir atsigulė. Sutikau pasilikti. Sugulem abu i lova, kaip ir seniau.. Jau buvo 4 nakties kai nusprendžiau grįsti namo. Matematikas neprieštaravo, pasakė kad man parašys. Kita diena kambariokas kente sunkias pagirias. Paklausė ar aš vakar buvau grįžusi nes girdėjo mano balsą. Aš atsakiau kad taip, su matemateku trumpam. Jis paklausė kada grizau. Pasakiau kad 4. Apie prigludimus su matematiku nutylejau. Tik stebejausi, kaip galėjau taip pamesti galva dėl matematiko, jis manęs negerbė, mane trikdė, dažnai klaidindavo. Palyginus ji su kambarioku, kambariokas manimi be galo rupinasi , kiekviena smulkmena. Ir atrodo jie du visiškai nesuderinami žmonės.