Štai Pavasaris mano meilės atėjo – naują periodą pažinti skubu.
Tu – spindulys, man augti padėjęs – tiek mažai šilumos patyręs esu.
Dar truputis, jaučiu, ir sušvytėsiu – išblėsusią ugnį įsiplieskiant stebiu.

Jau mano šypsenų Vasara čia. Sprukit, Niūrumo Sargai, į šalis.
Tai tau aš skiriu melodiją šią, o man kalbėki vien akimis.
Baimė to nepažinti - tuščia, būna, kad šitai suvokia visi.

Kalbėk gi, kalbėk. – Aš ištvėriau savos Žiemos šaltį,
Net nemaniau, kad kada nors jis praeis. Niūrumą, slėgusį mus, aš prakeikiau...
Bet kad myliu tave žinojau tikrai.

Tokie jausmų Metų Laikai būna, jie tarsi vėjas kyla ir rimsta ūmai.
Yra stebuklas, tas prieraišumas, matau deglą, stverkimės jo bendrai.
Tai paslaptis procentalumo – visiems paskyrai, lietutis turi nulyt būtinai.