Loreena McKennitt (pagal Alfred Lord Tennyson) - Šaloto ledi (1832) *

Toj pusėj, kur teka upė, 
platūs miežių ir rugių laukai, 
aprengiantys žemę ir susitinkantys su dangumi, 
ir per lauką nutįsęs kelias 
į daugiabokštį Kamelotą, 
pirmyn-atgal keliauja žmonės 
žiūrėdami, kur vėjo pučiamos lelijos 
lenkias lyg linkėdamos geros kelionės. 
Jos juosia salą Šaloto; 
Gluosniai boluoja, drebulės virpa. 
Lengvas vėjelis sukasi ir šiurpina, 
gena bangą, kuri lūžta ištisai 
ties sala upėje toje, 
ir teka upė link Kameloto, 
kur keturios pilkos sienos ir keturi pilki bokštai; 
ten atsiveria žydinčių gėlių plotai 
ir tylioji sala globoja Šaloto ledi. 

Tik pjovėjai ankstyvą rytmetį 
tarp subrendusių miežių 
išgirsta dainą, kuri aiškiai ataidi 
nuo upės tekančios į daugiabokštį Kamelotą; 
ir tekant mėnuliui pavargęs pjovėjas, 
rišantis pėdus vėjuotose aukštumose, 
pasilenkęs sušnibžda: 
"Tai pasakiška ledi iš Šaloto... " 
Štai ji mezga dieną naktį 
stebuklingą audinį iš žaismingų spalvų. 
Ji išgirsta šnabždesį, supranta žodžius: 
kad jai bus skirtas prakeikimas, jeigu ji pasiliks 
žiūrėti žemyn į Kamelotą; 
bet ji nežino, koks prakeiksmas, 
todėl ji mezga ramiai toliau 
ir nesirūpina per daug... 
Šaloto ledi... 

Ir vaikščiodama pro veidrodį skaidrų, 
kuris ten kaba jau metų metais, 
ji mato šešėlius, atkeliavusius iš pasaulio plataus, 
mato vieškelį arti, 
vingiuojantį žemyn į Kamelotą... 
Ir kartais pro melsvą veidrodį 
prajoja kunigaikščiai po vieną, po du 
o ji neturinti dar vyro, pastovaus ir ištikimo... 
Šaloto ledi... 

Tačiau ji toliau džiaugiasi savo neriamu nėriniu; 
ji numezga stebuklingus vaizdus, kuriuos pamato veidrodyje; 
ir dažnai tyliomis naktimis - 
vis naujos ir naujos laidotuvės su pliumažu ir šviesom, 
ir laidotuvių muzika, ataidinti iki Kameloto.. 
Kai mėnulis buvo jai virš galvos, 
pasirodė jai du jauni ką tik susižiedavę įsimylėjėliai. 
"Aš negaliu, man silpna nuo to šešėlio" - 
sako Šaloto ledi. 

Per strėlės šūvį nuo jos stogo atbrailų 
Pro miežių pėdus jojo jis. 
Saulė mirguliavo pro lapus 
ir suliepsnojo ant bronzinių šarvų 
ryškaus sero Lanceloto silueto. 

Raudonkryžis kunigaikštis klaupės nuolankiai 
prieš ledi, iškaltą ant skydo, laikydamas 
skydą, kuris žiežirbavo geltoname lauke, 
atokioje Šaloto žemėje... 
Jo plati, aiški kakta tviskėjo apšviečiant saulei, 
kai jis jojo ant žirgo su poliruotomis kanopomis. 
Iš po šalmo buvo matyti 
jo besiraitančios anglies juodumo garbanos, 
kai jis artėjo link Kameloto. 

Nuo kranto, nuo upės jo atvaizdas blykstelėjo veidrodėly, 
"Tyra-lyra" jis dainavo sau prie upės. 
Ji paliko audinį ir audimo stakles, 
Pamatė žydinčią vandens leliją, pamatė šalmą su plunksna. 
Ji žvelgė Kameloto pusėn. 

Išbėgo audinio akys, išsiplėtė jis į šalis, 
o veidrodis suskilo visas. 
"Prakeiksmas krenta ant manęs", - pravirko Šaloto ledi. 
Prasiveržus uraganiniam rytų vėjui, 
pablyškę geltonieji miškų medžiai 
ėmė linkti aplink Kameloto bokštus, 
kur nusileidęs dangus prapliupo lietum, 
ir upės plačios vilnys tarytum pradėjo skųstis. 
Ji nusileido ir surado valtį, paliktą plūduriuoti po gluosniu, 
ir ant pirmagalio ji užrašė "Šaloto ledi". 

Blankiai matomose upės tolybėse it kokia žymi aiškiaregė 
Būdama transcendentinėje būsenoje, įžvelgdama savo nelaimę, 
Vos išlaikydama savitvardą, ji žvelgė į Kameloto pusę. 
Dienai besibaigiant nutrūkus valties grandinei, 
plati vilnis pagavo ją ir nuplukdė toli toli... 
Šaloto ledi... 

Girdėjosi giesmė, šventa ir gedulinga, 
Giedama visu garsu iš lėto, 
kol jos kraujas atšalo iš lėto. 
Kol jos akys absoliučiai užtemo, 
nukreiptos į Kameloto bokštus. 
Greičiau nei nešama bangos 
pasiekė pirmąjį namą prie kranto 
Šaloto ledi mirė sau bedainuodama dainą. 

Po bokštu su balkonu, šalia sodo sienos ir galerijos 
atspindžio pavidalu ji praplaukė pro šalį 
mirtinai išblyškusi tarp aukštų namų stogų, 
tylomis link Kameloto. 

Ir prie prieplaukų visi prijoję - 
kunigaikštis, Bergheris, valdovas, jo dama... - 
pirmagaly pamatė Šaloto ledi vardą. 
Kas gi čia? Ir kas gi tai? 
Apšviestuose rūmuose kaimynystėj 
nutilo karališko džiugesio garsai. 
Jie tik persižegnojo iš baimės. 
Kameloto kunigaikščiai. 

Tik Lancelotas, kurį laiką patylėjęs, susimąstęs ištarė: 
"Jos veidas yra mielas; jai suteikęs maloningai Dievas 
Grožį. Tai Šaloto ledi. " 

Tik ar kas matė ją mojuojant ranką 
ar tarpulangyje stovinčią? 
Ar bent kas visoj šaly pažinojo ją, Šaloto ledi? 
_____________________________
*Ne visi šių poeto eilių posmai buvo sudainuoti šios atlikėjos atliekamoje dainoje