
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Viskas daugmaž gerai. Savijauta pakenčiama, aplinka ir. Mintys kartais nuklysta į lankas, nuskina kokį gražų žiedą, bet grįžta tuščiomis. Jokių genialių idėjų. Mano akys klaidžioja stebėdamos šios šaltos ir galingos žiemos fotografijas. Nei daugiau nei mažiau..apmąstymams laiko nėra. O kodėl? Galbūt tas nemielas žiemos šaltis perėjo į širdį, užšaldė ją, užvaldė protą, viską užmigdė žiemos miegu. Galbūt aš išties jau pavargau ir galbūt viskam jau atėjo galas, galas, tyli ir rami pabaiga. O galbūt tik vaidenasi, gal it miražas pinasi viską į vieną tvirtą virvę, kuri anksčiau ar vėliau ištrauks mane iš šios apgailėtinos bedugnės. Žodžiai tėra žodžiai, kurie skrieja su vėju arba laiku, viskas priklauso nuo žmonių, kurie juos parašė, kurie juos skaitys... kurie suvoks, ir sustos... nutils... Degančius pirštus suneriu, besimerkiančias akis užmerkiu, atsiremiu nugara į vėsią sieną. Pasvyru, atsisėdu. Net siena manęs nebelaiko. Užverčiu galvą ir ilgai ilgai spoksau į lubas, lubas kuriose galėtų atsirasti žvaigždynai, lubas, kurios neįkvepia, lubas, kurios slegia, nes užstoja dangų. Žiūriu, žiūriu, žiūriu ir nė pati nepajuntu, kaip atsistoju. Atsistoju ir delnais atsiremiu į sieną. O galvoje ima skambėti muzika (keturios sienos.mp3) Visas laikas tarytum sustojęs, viskas, kas aplink mane... tarsi pati žemė ėmė kiek lėčiau suktis, vėjai nutilo, muzika išnyko. Galbūt dabar aš stoviu kryžkelėje, ir ilgai jau seniai joje stoviu. Stoviu ir nežinau kur eiti. Arba paklydau, kai paklysta pasimetęs žmogus, kaip kartais pasiklysta net patys geriausi angelai. Viskas sustojo. Mano mintys, laisvalaikis, norai, išgyvenimai, viskas stovi vietoje, vienoje niūrioje ir tamsioje kryžkelėje. Ji neapsnigta, ji nedvelkia šalčiu. Ji tokia tuščia, kaip ir mano galva... tik vidury tos sumautos kryžkelės pastatytas ženklas. Ženklas, kuris turėtų reikšti pauzę, pertrauką, atokvėpį, sustojimą.... Pats metas eiti. Eiti ir išeiti, daugiau nebe sugrįžti. Žiema su tais šalčiais per ilgai užtruko, ilgai aptemdė protą, atšaldė jausmus. Žiema viską sustabdė ir užmigdė. Arba žiema, arba aš pati. O gal abi? Ir pasakyti nebesigilinu, būtų melas, norėčiau, bet tuo pačiu ir nenoriu. Mano delnai jau baigia atvėsti, ačiū sienai, akys po truputį atsimerkia, velniop tą fantaziją,velniop stop ženklą. Viskas turi pabaigą. Ar ne? |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2010 m. gegužės 25 d. 05:08:27
pavaryk-daugiau veiksmo, mažiau stabdžių, gera fantazija, visks, tai taip dažnai nežiūrėk į tas lubas
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.