Mano pasaka (6 skyrius)

Toffeewithsmile

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2010m. Rugpjūčio 27d. 13:26

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

-Kamilė Noravašaitė?
-Ta… Taip.
-Jums siuntinys.
-Nuo ko?
-Gi pati žinai, kad siuntėjęs uždraudė man tai sakyti.
-Aha… - griebiau paketą ir vėl užtrenkiau duris jam palei nosį.
Šį kart siuntinys buvo daug sunkesnis, išlupau jį ir pasirodė, kad ten buvo knyga “Kova su lemtimi”. Tingėjau skaityti, todėl tiesiog pavarčiau ją ir paskutiniame lape buvo priklijuotas lapelis ir paraašyta “Norėčiau, kad mūsų istorija turėtų tokią pabaigą.”
Jau po penkių minučių jau paskambinau Kristinai ir viską papasakojau.
-Kristina, tau vis dar patinka skaityti?
-Na taip, o ką?
-Tai vat ryt į mokyklą aš atnešiu tau ją, galėsi ją perskaityti ir papasakoti man apie ką ji, ok?
-Gerai, bet manau, kad tai romanas, pasakyk autorių. - prasideda jos “aš viską žinau”.
-Barbara… Pavardės neištariu.
-Taip ir yra, ji romanų rašytoja, parašė dau… - ant stalo radau saldainio poperiuką ir pradėjau jį traškinti.
-Ką sakai? Ryšys labai trukinėja, ką? Kristi… -ir padėjau ragelį, to dar man betrūko, kad ji pradėtų istorijos pamokėlę.
*****Trečiadienis*****
Ryte prisiminiau, kad reikia Kristinai nunešti tą nelemtą knygą.
-Va imk.
-Nereikia, aš jau perskaičiau ją, - laiminga nusišypsojo.
-Kaip? Kada?
-Vakar nuėjau į biblioteką, pasiėmiau ir perskaičiau?
-Tu neturi veikt ko, ar ką? Nesvarbu, apie ką ji? - papasakojo. - Dieve, tai pats banaliausias romanas apie kurį tik esu girdėjusi.
Visą dieną buvau pikta, labai pikta. Koks kvailys gali siųsti gėle, mano nuotraukas ir banalią kaip pasauli knygą? Ir dar pasakyti, kad norėčiau, kad mūsų istorija turėtų tokią pabaigą… O ta pabaiga susipykti, susitaikyti ir susituokti. O taip man pats laikas kalbėti apie vedybas!!! O dar tas Vaidotas pradėjo lįsti, ne gana, kad vėl kažkur įsivėlė dar sumąstė ir mane kabinti… Benas vis žvilgčioja į mane per pertraukas, taip ir norisi prieiti ir užvošti į tą jo kvailą fizionomiją.
Pagaliau baigėsi pamokos ir greit nudrožiau namo, pasižiūrėjau į laikrodį… Aha, po penkių minučių turi ateiti tas pasiuntinukas.
*****Po keturių minučių*****
Atsidariau duris atsistojau tarp duryje, įrėmiau rankas į klubus ir laukiau. Po kelių sekundžių laiptų apačioje pasirodė pasiuntikas.
-Labas, Kamile, - nusišypsojo man.
-Nebelipk, kai rytoj tas siuntėjas ateis grąžink, tai ką šiandien turi atnešti ir atiduok tą ką tau jis duos rytoj. Ir dar pasakyk, jog jei nori siuntinėti man tas jo dovanėles tegu bent prisistato, aišku?
-Gerai, bet…
-Jokių, bet. Jei supratai apsisuk ir be jo vardo daugiau čia neužlipk, supratai? Čiau, - ir kaip eilinį kartą užtrenkiau duris. Kai staiga vėl skambutis, atidariau už durų stovėjo vyriškis su juoda kauke ir…
*****Po savaitės*****
Dieve, kaip skauda galvą. Ėėėė… O kur tas vyriškis su kauke? Noriu atsimerkti, bet niekaip neišgaliu.
-Kamile, jau pabudai? - pasigirdo švelnus mamos balsas.
-Taip, - mano balsas buvo toks užkimęs, lyg senai “nenaudotas”. - Kas nutiko? Kur tas vyras? Kodėl aš negaliu atsimerkti?
-Kamile, tu dar mėnesį negalėsi atsimerkti…
-Kodėl?! - staiga norėjau pašokti, bet man taip sudūrė visą kūną.
-Mumis apiplėšė. Kai tu atidarei duris, vagis tau kažko pripurškė į akis, o, kad iš skausmo nešauktum… Tave sumušė.
-Kiek laiko praėjo? - buvau apšalusi.
-Maždaug savaitė.

2010m. Rugpjūčio 27d. 13:26

Toffeewithsmile / Mano pasaka (5 skyrius)  2010 m. rugpjūčio 14 d.  Toffeewithsmile / Mano pasaka (4 skyrius)  2010 m. rugpjūčio 6 d.  Toffeewithsmile / Mano pasaka (3 skyrius)  2010 m. liepos 29 d.