Mano tikslas - išd*lkinti dangų ir tapti Dievu.

Gailestis sau visiškai naudingas jausmas. Tikriausiai, vienintelis naudingas. Jis gyvas. Jis platus. Jis tokio dydžio kaip aš/ Jūs/ pasaulis. Nėra nieko nuostabesnio už gailestį pačiam sau, laikinai demaskuojančiam visus karmos spuogus/ visus teigiamus ir neigiamus charakterio bruožus/ visus veiksnius ir veiksmus/ visas paslaptis, kaip antai dantų valymas, sėdint vonioje. Gailestis sau daro mus aštriai jaučiančiais ir reikšmingais ne tik sau, bet ir kitiems. Mes žvėrėjam ir gyvėjam nuo šio jausmo Kiekvienas padugnė, kiekviena skylė ir net gi kiekvienas Obama nors kartą gyvenime jautė šį nuostabų jausmą. Jeigu Jūs negailite savęs, vadinasi, Jūs negyvenate. Tą akimirką viešumon išplaukia viskas: dalykai, kuriuos aš galėjau padaryti, bet nepadariau/ gyvenimo statusai (sūnus/ brolis/ draugas/ bendradarbis/ žmogus/ studentas/ pasiturintis/ sveikuolis/ žodžiu, viskas, kaip yra) / dalykai, kuriuos aš galėjau gauti, bet negavau/ tai, ką aš norėjau pasiekti, bet tingėjau arba išsigandau arba dėl kažkokios kitokios objektyvios aplinkybės, nepasiekiau/ žmonės, kuriuos galėjau tiesiog šiaip išdulkinki arba tęstinai p*sti protą, bet to nepadariau dėl tų pačių priežasčių. Iš esmės, išplaukia visi naudingi dalykai. Tai, iš ko susideda mūsų egzistencija ir ko mes siekiame, imdami sausas (niekur tu nevažiuosi šią vasarą) ir alkanas (pinigų yra tik džiūvėsėliams) atostogas, svajodami apie saulėtus karštus paplūdimius, žybčiojančius prieš mūsų lytinius organus tada, kai aplankai eilinę internetinę kelionių agentūrą. Kaip tik tuo metu, kai randi laiko pagalvoti apie tai, kas būtų „jeigu”, atsiranda tas „visagalis”. Jis sėdasi šalia mūsų ir renkasi įvairias temas ir pretekstus. Ir tą akimirką leidžiama viskas: naikinti buities dalykus/ griauti trapius santykius su paskutiniais pažįstamais, dar nepasiųstais NX/ dulkinti žmonių ausis - mums savęs gaila - mums galima. Visi šie kilnūs vidiniais išgyvenimai išblizgina sielą. Pagailėjai savęs - vėl žmogus. Po savęs gailėjimosi ritualo viskas atrodo naujai ir šviežiai. Žmonės pažada sau keisti darbą/ išmesti iš gyvenimo nusibodusius pažįstamus ir išnaudotojus/ siuntinėti NX nuobodžius ir nereikšmingus/ sutvarkyti visus kontaktus internetinėje erdvėje/ sodinti medžius/ rašyti romanus - vienu žodžiu, kažkaip kapstytis, iš šios užp*sančios apatijos/ plėšyti šablonus, kaip prezervatyvų pakelius, rankomis ir dantimis - vienas/du.

Tik, deja, nieko neišeina ir rytoj mes vis vien miegosime toje pačioje lovoje/ valgysime tą pačią košę ir sėdėsime ant tos pačios subinės. Ir štai, o didinga akimirka, mums į pagalbą vėl ateina gailestis sau. Aš norėjau, jie - ne. Aš padariau, o manęs ir vėl nesuprato. Aš taip dirbau, o manęs neįvertino.

Kiek gi, bl, galima? Kirminai vis vien nieko neskiria.

P.S. sarcazm

9

Cannibal Corpse - Hammer Smashed Face