INTERJERO LULU*

Taip lovoje išsipleikus 
po Luizos Bruks* portretu       
išsidažius, po ranka K.S. Liujo*
knygos ir meškutis kartu.       
Bloga sėkla.
Bloga sėkla tu,
dekadentė kokono viduj,
mieguistai laukianti išsirist,
kai tenkinsi bjaurius troškimus
apsėdimo, koks beužeitų tik.

Tavo suktybės ir pramanai,
maistas, kurio tu atsisakai,
dulkės, oras slogus Interjerų Lulu 
visa maitina jas tai. 
Visi nusistatymai prieš,
nežinios geidulys
ir antruoju smuiku velniai grieš                                   
kad pasaulį šį užvaldyt
Interjero  Lulu.                     
Interjero  Lulu.                     

Lietingomis dienomis el. paštu
į lovą virtualūs puslapiai tau
pribuna kaskart.
Bus momentų dar, kai mane prisiminsi
skyriuose, kuriuos rašysi,
(balsams galvoj aidint tau)
knygoje „Nugyvent Tuščiomis“
beskaitinėjant  Henrį* ir Anais*.

Nuo savaitgalių pragertų,
nusukiojamų kamščių visų
ir bliuzų per naktis nugrotų
pamėls paakiuos toms Interjerų Lulu.                
Interjero Lulu                                                                                                 
Interjero Lulu

Pykčiu pratrūk
Nutapyk visą tai
Pabarstyki spalvom
Skausmo, skausmo duok.

Naują emociją išduos šūksmas, 
kai nubėgs per oda ji. 
Ugnimi per popierių -
dega ir raitos, dega ir raitos.

Manei nesijausi taip niekada,
bet tai nutiko ir vėlei,
tave skausmas prikėlė.
Tatuiruota „tenai“ -
ašaromis ir Microsoft‘u
šis pirsingas intymus.

Atrandant ir įsimenant,
kaip tau jau buvo kadais,
pakeliant upėje dumblą, 
kur tau nenorėtusi eit.

Užrašei visą tai daugelkart,
bet keliesi vistiek 
ir užrašai vėl ir vėl.
Mums pabodai tuo mirtinai.
Na, kam pasakyt ketini,
kai nieko parduot neb‘turi

Ji sako, jog vieniša,
sako pažįsta mane,
bet ji - gatvė vienos krypties. 

Ji kalba man, ką jau žinau:

„ Ką išnešti gali, gali išsinešt
Ką išnešti gali, gali išsinešt 
Ką įpirkti gali, nupirkta gal jau 
Ką įpirkti gali, gal jau pavogta 
Ką sudaužyti gali, jau sudaužyta“.


Vėliau ištvėriau paklausyti, ką kiti kalba. 
Kiek tuščių kalbų. Koks bergždžias
lūpų eikvojimas.

Vėliau kopiau pastovėt ant Primrouz Hilo,
apžvelgiau miestą.
Širdis pumpuoja gatves.

Lenktynininko juostom ženklinti
džiūgaujame, kad „sujungti“
be prisilietimo.
Dėkui dievui už internetą.

Spitrijame į ekranus
gyvenimus ištisai.
Drožimas akių tuščiai                                       
kol elektros audra išmuš saugiklius
ir mes spoksom, priblokšti, į lietų

Pasitikėjimas ir rūpestis pabodęs
liko rūdyti, jie nieko neduoda.
Auksas, kur po mano oda, 
žvilga  it nuodėmė viduj kažkur
giliai,
taip giliai,
kad užmigt negaliu dėl tų interjero Lu lu lu lų.


*Lulu  - pagrindinis vaidmuo „Pandoros Skrynioje“, kurį suvaidino Luiza Bruks* (Louise Brooks). Jos gyvenimas nevaržomas laikmečio apribojimų. Asmenybė spinduliuojanti, kartu papiktinanti – modernumo simbolis, kuris peržengia visas laiko – erdvės ribas. Ji meta iššūkį nusistovėjusiai seksualumo sampratai ir kaip niekas kitas įkūnija kino ekrano gundytoją, bet ne tradiciškomis fatalios moters priemonėmis, o greičiau savo akiplėšišku, koketišku nekaltumu.
*Klaivas Steiplesas Liujis(Clive Staples Lewis) (1898 – 1963) - – mokslininkas, medievalistas, literatūros kritikas ir eseistas. Jis yra sukūręs mokslinės fantastikos knygų, rašęs vaikams. Populiariausi jo kūriniai - „Iš tyliosios planetos“ ir „Narnos kronikos“.
*Anais Nin (1903 – 1977) – amerikiečių – prancūzų rašytoja, garsi erotiniais romanais ir savo dienoraščiu, kurį rašė 60 metų.
*Henris Valentinas Milleris (1891– 1980).– JAV rašytojas ir dailininkas. Geriausiai žinomas dėl tradicinių literatūros normų laužymo bei naujos romano formos, kurioje persipina romanas, autobiografija, visuomenės kritika, filosofija, siurrealistinės asociacijos ir misticizmas.Karjeros pradžioje buvo išlaikomas savo meilūžės Anais Nin.

Steve Hogarth parašė sudėtingus dainos žodžius, kuriais mus supažindina su „keista mergaite“, kuriai nevisai pavyksta įgyvendinti savas bohemiškas pretenzijas. Nuo jos pereinama prie paties Hogarto, jo suvokimo ir kaltės pajautimo, kad rašant iš asmeninės patirties, leidi savo darbui apskurdinti atmintį ir jausmus, kurie įkvėpė šią kūrybą.
„Vieną dieną tu išsekinsi savo esybę. Viskas, kas tau buvo gražu, dings, kad būtų iš naujo išreikšta eilėmis nr.2 kokios nors dainos ar ko kito, ir ką tu tada darysi, kai tu išsemsi savo gyvenimą, kad apie jį būtų galima ką rašyti?“.
Dainos pabaigoje Styvas stovi ant Primrouzo Hilo ir nuo jo žvelgosi po Londoną, susimąstydamas dėl tuščių kalbų: „koks bergždžias lūpų eikvojimas“ ir pastebėdamas, kad dabar mes gyvenimą praleidžiame akis įbedę į ekranus, ar tai būtų kompiuteris, televizorius, ar automobilio langas: „kaip tuščiai eikvojamos akys“.