Esu buvęs daugybėje ir visų turbūt net neatsiminsiu. Bet pradėjau į solidarumo / protesto akcijas būriuotis jau studijų laikais, nors turbūt tokio noro buvo ir dar būnant mokiniu, bet kur tu ten mano gimtuosiuose Kėdainiuose paprotestuosi. Tai sutapo su LVŽS valdžios periodu ir tikrai gerai atsimenu savo dalyvavimą tiek mitinge už Mindaugo Basčio pasitraukimą, tiek proteste prieš griežtus Verygos įvestus alkoholio prekybos ribojimus. Esu dalyvavęs vienoj iš daugelio solidarumo akcijų, kai vyko turmoilas Baltarusijoje 2020 metais. Turbūt nėra tekę protestuoti dešiniojo flango valdžios kadencijoje, nors tam tikrų kliurkų jie taip pat padarė, bet dėl jų nebuvo tokio masinio pasipiktinimo ir protestų. O prieš šią vyriausybę jau esu protestavęs kelis kartus, įskaitant ir kritišką balsą Nepriklausomybės aikštėje iškart po koalicijos suformavimo su Nemuno aušra, ir protestus prieš kultūros menkinimą ir žiniasklaidos varžymą. 

Nepaisant to, kad paskutinis žiniasklaidos bendruomenės protestas pagilino mano bacilas (kuriomis greičiausiai ir taip būčiau prasirgęs vienokiu ar kitokiu atveju), bet absoliučiai nei iš vieno protesto neišėjau blogomis emocijomis. Kaip tik, pakylėtas, kad tiek daug bendraminčių randa laiko savo intensyvioj dienotvarkėj ateiti ir pareikšti nesutikimą tam tikrais valstybiniais klausimais. Ir neketinu to sustoti daryti, nes aš širdyje esu valstybės žmogus – mano būklė tiesiogiai susijus su valstybės būkle ir man tiesiog rūpi.

Protestas nepasiekia apčiuopiamo rezultato? Būna, pasitaiko, bet būtent dėl to ir reikia rinktis dar masiškiau, kad būtų pasiektas taškas, kada jau sunku valdžiai nebekreipti dėmesio į oponuojančią nuomonę. Todėl man tiesiog pasakiškai patinka, ką pastarąjį pusmetį jau daro kultūros ir žiniasklaidos bendruomenė, nenustodami su protesto akcijomis. Būtent taip reikia bandyti palaikyti opozicijos momentą tada, kai tiesioginė valdžia stengiasi nesiklausyti. Nereikia tikėtis, kad viskas išsispręs per vieną taikią akciją. Tai yra pastangų, dalyvavimo vertas dalykas. Todėl galbūt tuos paskutiniuosius kultūros / žiniasklaidos bendruomenės protestus ir pavadinčiau mėgstamiausiais, organizuočiausiais, atkakliausiais, ir jie man vertybiškai artimi.

Ir lygiai taip pat, kaip mėgstu man vertybiškai artimus protestus, taip nekenčiu man vertybiškai oponuojančių protestų. Antipoligoninės akcijos, visokie šeimų maršai, proteroristinės akcijos su Palestinos ir Irano simbolika, prisidengiančios pacifizmo ir humanitarinės krizės nutraukimo vardu: didelis no-no.

Buvau tik viename (nesiplėsiu į kurį). Kodėl ėjau, tai dėl to, kad norėjau pažiūrėti koks jausmas ir klausimas tuo metu man buvo aktualus (dabar nebe taip). Antrą kartą turbūt neičiau. Rezultato nebuvo jokio, tik šiokia tokia patirtis, solidarumo išraiška. Man asmeniškai, reikėtų labai neturėti ką veikti gyvenime, kad būtų noras eiti protestuoti, bet gerai, kad ne visi yra kaip aš ir atsiranda kas nori ir tai daro.

Koks ir uz ka arba pries ka? Kokie rezultatai? Pagerejo, pasitaise sveikata? Nepavyko, sugriuvo sveikata, subjuro nuotaika?

As noreciau biski protestuoti prie LG firmos bustines kuri neturi atstovybes LT kad ji man ivestu lietuviskas raides I telefona, nes pavargau svepluoti music.lt rasydamas is Telefunken.

Ar seimu marso ar Baltic pride bei riausiu prie seimo laikai jau praejo? Ar protestuosim tik pries ukraina, uz izraeli, pries Palestine, pries turistus ispanijoje?