Kaip sirena galvoje, galinti užkaukt ir vėl.
Kaip neregys, prisegtas lenktynininko kėdėj.
Kaip besistengiąs kalbėti veidas, iki tol mokėjęs tiktai kąst.

Kaip kančia, neleidžianti blaškytis, nors paklydęs aš.
Kaip be pabaigos košmaras, pabust kas nakt verčiąs.

Paneigimas.
Perspėjimas,
Nieko verti, man nereik,
man nereik.

(Priedainis)
Apakinu save ir viską sustatyti į vietas stengiuos.
Užsiuvu akis, kaip grįžtu prie seno, nemato lai jos.
Apakinu save, slepiuosi, manęs nebeliečia tatai.
Atmerksiu jas, kai sudie pasakyt reiks tiktai.

Tai gyvenimas tavo ko ne.
Beveik kaip nesibaigainti tavo kova.
Prakeiktas: diena ilga jau labai,
supranti, tu čia nepritapai.
Atsijungti bandyt,
kraujavimo nesustabdyt.
Beveik kaip tavo kova.
Ir vyko visa kaip 
gyvenimas tavo, ko ne.

Kaip žaizda, kuri kraujuoja, kad primintų negalvot.
Kaip putota upė, kurioj skęstų, atsigėręs joj užuot.
Kaip nuodai, kuriuos išgėriau, nors pasauliui mirt linkiu.

Kaip paleistas iš kalėjimo, bet ar sėdėjau aš jame?
Kaip taikstytis su praeitim, meldžiu paliktų ji mane.
Kaip generolas be užduoties, iki karas prasidės, vėl prasidės.

(Priedainis)

Kaip pragaro liepsna – karštis toksai,
pajusi jį, jei jau įkliūvai.
Kaip žaibo smūgis: pasuks tą raktą jis,
tada tave tiesiog ant kelių parklupdys.

Kaip pragaro liepsna – karštis toksai
pajusiu jį, jei jau įkliūvau.
Kaip iš dangaus atidėjimas nežūdyt 
kuris tave tiesiog ant kelių parklupdys.

Tai gyvenimas tavo ko ne.
Beveik kaip nesibaigainti tavo kova.
Prakeiktas: diena ilga jau labai,
supranti, tu čia nepritapai.
Atsijungti bandyt,
kraujavimo nesustabdyt.
Beveik kaip tavo kova.
Ir vyko visai kaip 
gyvenimas tavo, ko ne.
Tai buvo tavo gyvenimas čia.